Pietų Sudanas tapo viena iš baisiausių žmogaus teisų pažeidimų teritorijų

Kovo 11 dieną JT Aukštojo komisaro žmogaus teisėms biuras paskelbė ataskaitą apie padėtį Pietų Sudane, iškeldama į dienos šviesą vieną iš didžiausių žaizdų žmonijos kūne.

Ataskaitoje surinktų duomenų, nepaisant to, kad jie neapima visos teritorijos ir to, kad daugybė nusikaltimų oficialiai neužregistruojami, pakanka įvertinti situaciją Pietų Sudane kaip „vieną iš baisiausių pasaulyje“. O tai reiškia žmogžudystes, prievartavimus, visokį smurtą prieš civilius ir visiška nuskriaustųjų bejėgystę. Kartais moterys buvo nužudytos vien todėl, kad prievartautojui pažvelgė į akis, rašoma ataskaitoje.

Dabartiniai konfliktai, įsižiebę nuo 2013 metų, yra Nuer ir Dinka etninių grupių kovos pasekmė, tačiau, kaip patikslinama ataskaitoje, tai tik dar viena grandis nuolatinio smurto grandinėje, kuri driekiasi per visą 20 amžių ir dar giliau.

Konflikto aprašyme Dinka kontroliuoja oficialiąja valdžią, o Nuer yra opozicijoje. Keli bandymai sukurti vieningą valdžią baigėsi visiška nesėkme. Abi pusės padarė baisių nusikaltimų prieš žmogiškumą, tačiau ataskaitoje didesnė atsakomybė priskiriama valdžiai, nes jos uždavinys yra apsaugoti civilius. Bet priešingai, gauta patikimų duomenų, kad provyriausybinėms grupuotėms leista ar net įsakyta žudyti, prievartauti, grobti, naikinti. Opozicijos grupuotės taip pat įvykdė masines žmogžudystes. Ypatingai išplito seksualinė prievarta, kuri yra naudojama kaip karo ginklas. Motinos ar dukros prievartaujamos, o po to galutinai sužalojamos savo šeimų akyse - tai nėra išimtiniai atvejai. Tas žiaurumas, kurį pademonstravo abi pusės nėra suvokiamas ar pateisinamas net ir karo logikoje. Civiliai, taip pat vaikai ir neįgalūs, buvo „sudeginti gyvi, uždusinti konteineryje, sušaudyti, pakarti, sukapoti“.

Kaip galima lengvai įsivaizduoti, visi, kurie apie tai atvirai ir kritiškai prabyla, rizikuoja gyvybe – kiekvieną mėnesį žūva žurnalistai, intelektualai, politikai, žmogaus teisių aktyvistai, taip pat humanitarinių ir nevyriausybinių organizacijų nariai, grasinama ir tarptautinių organizacijų nariams. Šie grasinimai kartais išsakomi ne kokių anonimų, bet vyriausybės narių.  

Teismų ir policijos sistema praktiškai nebeveikia. Ataskaitoje aprašytu laikotarpiu nėra užfiksuota, kad sostinėje kas nors būtų nuteistas už žmogžudystę. Ataskaitoje paminimas ir krikščioniškų Bažnyčių vaidmuo, jau dešimtmečiais bandant puses taikinti, nuraminti, įtikinti deryboms. Šios pastangos, deja, nėra sėkmingos, tačiau ataskaitoje pripažįstama, kad būtent Bažnyčios yra atspariausios ginkluotų grupuočių spaudimui ir yra svarbios tarpininkavimo bei taikymo pastangose. (Vatikano radijas)