Kuo gyvena prancūzų katalikų Bažnyčia?

Kovo 15 dieną Lurde prasidėjo Prancūzijos vyskupų katalikų pavasarinis suvažiavimas. Prancūzų episkopato pirmininkas, Marselio arkivyskupas Georges Pontier  inauguracinėje kalboje išryškino kelias pagrindines temas, kurios liečia prancūzų katalikų gyvenimą ir neretai neapsiriboja vien Prancūzija.

Šių metų Velykos bus švenčiamos Gailestingumo jubiliejaus viduje. Velykų naktį iš Dievo gautą gailestingumą paliudys apie tris tūkstančius suaugusiųjų, kurie pasikrikštys įvairiose bažnyčiose, nuo 18  iki 80 metų amžiaus, daugiausia nuo 25 iki 40-ies.

Jie yra visų socialinių klasių, visų kilmių. Susitikimas su Kristumi pakeitė jų gyvenimą. Jie žino, kad jie nėra vieni. Dievo gailestingumo atradimas pradžiugino jų širdį, apšvietė jų ieškojimą, nuramdė jų nuoskaudas, pakreipė jų gyvenimo kelius, iki šiol dažnai nuodėmingus, kartais skausmingus. Dabar jie žino, kad yra Dievo dukros ir sūnus, kviečiami gyventi visuotine broliška meile. Jie neatsiriboja nuo savo žmogiškos būklės. Jie jaučiasi atsakingi dėl Dievo meilės, kuri apreikšta Kristuje, liudijimo, kad pasaulis taptų broliškesniu ir teisingesniu, - sakė arkivyskupas Pontier.

Kai kurios krikščionių bendruomenės savo kūnų išgyvena Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį: Irake, Sirijoje, Nigerijoje, kai kuriose kitose Afrikos ir Azijos vietose. Prancūzijos katalikai įvairiais būdais jas stengiasi paremti. Vyskupas paminėjo keturių šimtų studentų Kirkuko mieste, Irake, formaciją ir išlaikymą.

Prancūzų episkopato pirmininkas darkart paragino tarptautinę bendruomenę spręsti krizę Artimuosiuose Rytuose, taip pat ir todėl, anot jo, kad kartais ji pati prie jos prisidėjo. Jis taip pat paminėjo „satanistinį“ „Islamo valstybės“ veikimą, žadantį išganymą jaunuoliams per jų mirtį, per nežmogiškus ir žiaurius veiksmus, patenkinant savo lyderių ambicijas.

Plūstelėjusi pabėgėlių upė skirtingai pasitikta Europos valstybėse, skirtingai vertinama. Tai suprantama, nes klausimas iš tiesų sudėtingas ir kiekvieną paliečia vis kitaip. Tačiau pirmiausia paliečia, pabrėžė arkivyskupas, pačius pabėgėlius, kurie bėga nuo karo ir nuo skurdo. Kadangi problema sudėtinga, tai ir atsakymas negali būti vienas, jis turi būti daugiaformis. Primindamas kovo 17 dienos susitikimą tarp Europos Sąjungos ir Turkijos, arkivyskupas Pontier paragino ieškoti teisingų išeičių ir netraktuoti pabėgėlių tarsi kokios valiutos ar medžiagos, kuria galima pasinaudoti savo manipuliacijoms.

Išreikšdamas Bažnyčios solidarumą sunkioje padėtyje atsidūrusiems žemdirbiams, ganytojas taip pat kalbėjo apie  Prancūzijos visuomenės būsena po 2015 metų teroristinių atakų Paryžiuje ir apylinkėse, sužadinusių tiek baimę, tiek nacionalinį solidarumą. Koks turi būti teisingas atsakymas, išvengiantis kraštutinumų, kurie būtų tik palankūs norintiems, kad baimės ir susiskaldymo būtų daugiau. Išaugus nusistatymui prieš islamą ir abejonėms dėl jo atitikimo respublikos vertybėms ir krašto istorijai, visi turi kelti klausimą apie visuomenę, kurios nori. Nepakanka iškelti, kaip galutinio argumento, pasaulietiškumo tiems, kurie jaučia, kad jų gilūs religiniai ir filosofiniai įsitikinimai  nepripažįstami. Būtina pagarba neturi tapti draudimu išreikšti savo įsitikinimus, tai taptų lizdu naujam fundamentalizmui.

Tarp kitų prancūzų katalikams svarbių dalykų arkivyskupas paminėjo vaikų apsaugą, pabrėždamas, kad, seksualinių išnaudojimų atveju, aukos ir jų šeimos turi būti išklausytos, padrąsintos kreiptis į teisingumą, įtariamiesiems turi būti taikomos numatytos kanoninės priemonės ir bendradarbiaujama su teisingumu.

Už kelių mėnesių įvyks Pasaulinės jaunimo dienos Krokuvoje, Lenkijoje. Bažnyčia žino, kad jauniems žmonėms jos tampa svarbia gyvenimo patirtimi, čia gimsta kunigystės ir vienuolystės pašaukimai, bet lygiai taip pat iškeliamas ištikimos ir dosnios šeimos idealas. (Vatikano radijas)