Nuo tos nepamirštamos 2013-ųjų metų kovo 13 dienos
iki šiandien. Popiežius Bergoglio jėzuito tėvo Federico Lombardi, Šventojo Sosto spaudos
salės direktoriaus, akimis. Žurnale „Famiglia cristiana“ spausdintame interviu t.
Lombardi pasakoja, kaip jį prieš trejus metus apstulbino žinia, paskelbta kardinolo
Tauran apie naująjį popiežių: net jei popiežiaus vardas buvo keliskart šmėkštelėjęs
tarp vadinamųjų „papabili“, galimybė, kad jėzuitas gali būti išrinktas popiežiumi,
atrodė sunkiai tikėtina.
Lombardi prisimena, kad po naujojo Romos vyskupo išrinkimo
duodamas pirmą komentarą, jis pasakė du dalykus, kurie buvo naujovė: Pranciškaus vardas,
pasirinktas pirmą kartą, ir tai, kad popiežius kilęs iš Lotynų Amerikos. Pasirinkti
tokį vardą. kurio niekas iki tol nebuvo pasirinkęs – ir dar kokį! – reiškė laisvę,
drąsą ir aiškumą. Vargšai, rūpinimasis kūrinija, kaip po kelių dienų paaiškino pats
popiežius. Atvykdamas iš „pasaulio pakraščių“, kartu atsinešė naują perspektyvą, kitokį
požiūrį į problemas, su kuriomis susiduria žmonija ir Bažnyčia šiandienos pasaulyje.
Pranciškus pasiryžo ne tik iškeisti Apaštališkuosius
rūmus į Šv. Mortos namus, tačiau ir pakoreguoti iki tol nusistovėjusius darbotvarkės
aspektus, santykius su bendradarbiais. Ne visada buvo lengva išmokti „atsiversti“
į naują stilių, priprasti prie spontaniško kalbėjimo būdo, telefono skambučių, tačiau
palaipsniui priėmiau, įvertinau motyvus ir didžiulę jų vertę, - prisipažįsta Vatikano
spaudos salės direktorius, pridurdamas, kad daugelis „tolimųjų“ tai suprato greičiau
nei esantys arti.
Kitoks buvo ir asmeninis ganytojiškas santykis su
tikinčiaisiais. Naujovė buvo rytinės Mišios Šv. Mortos namuose, kasdien aukojamos
grupelei tikinčiųjų, pamokslas, asmeninis kiekvieno pasveikinimas po Mišių. Gebėjimas
įtraukti Viešpaties Angelo maldoje dalyvaujančius žmones kviečiant atsiliepti ir melstis
kartu. T. Lombardi pažymi, kad jį kaip kunigą labiausiai patraukė tai, kad popiežius
per trumpą laiką padėjo suprasti daugeliui tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų,
kad Dievas juos myli, trokšta, nepavargdamas atleidžia. Vienas tokių pavyzdžių – kai
Didįjį ketvirtadienį kalėjime Casal de Marmo Šventasis Tėvas plovė kojas ne tik jaunuoliams,
bet ir merginoms bei musulmonams, kaip kad darė dar vyskupaudamas Buenos Airėse.
Kitas dalykas, kurį akcentuoja tėvas Lombardi – popiežius
pats eina tikėjimo keliu ir ragina Bažnyčią keliauti, kad ji eitų link pakraščių,
kad mes būtume misionieriški mokiniai. Popiežius atnaujino vyskupų Sinodo asamblėjos
dvasią, pradėjo Romos kurijos reformą. Lombardi primena ir naujai suskambėjusią „susitikimo
kultūrą“. Popiežiui be galo svarbus yra susitikimas: asmeninis susitikimas su Dievu,
bendradarbiais, religiniais lyderiais, tautų vadovais, susitikimas su atskirais žmonėmis
ieškant paguodos ir artimumo žodžių. Susitikimai popiežiui Pranciškui tai vienas pagrindinių
būdų, padedančių Bažnyčiai dinamiškai veikti ekumeniniame, tarpreliginiame ir tarptautiniame
lygmenyje, pabrėžia tėvas Lombardi, vardinamas popiežiaus susitikimus: su patriarchu
Baltramiejumi, su Maskvos patriarchu Kirilu, naują ekumeninių santykių liniją su evangelinėmis
bendruomenėmis ar jo draugystę su rabinu Abrahamu Skorka ir musulmonu Omaru Abboudu
bei jų trigubą apsikabinimą prie Raudų sienos, naują ir stiprų ženklą. Tad popiežius
susitikimų jėga tiki labiau nei derybų stalais, ir taip tarnauja dialogui ir taikai.
Apibendrindamas trejus pontifikato metus, tėvas Federico
Lombardi pamini, kad popiežiaus autoritetas įgavo išties globalią dimensiją, jis visuotinai
gerbiamas ir galintis suteikti kryptį keliaujančiai žmonijai. Nepamirškime melstis
už popiežių, kaip jis kasdien mūsų prašo, ragina tėvas Lombardi.
O šiandien kviečiame pasimelsti už popiežių ir jo
jėzuitišką pašaukimą: kovo 11 dieną sukanka 58 metai, kai popiežius Pranciškus tapo
jėzuitų brolijos nariu. 1958 m. kovo 11 dieną jis tapo broliu, buvo įšventintas į
kunigus 1969 m. gruodžio 13 dieną. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |