Bendroji trečiadienio audiencija. Gailestingumas ir pataisymas

Šio trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tai, kad Dievas kartais mus sudrausmina, tačiau ne bausdamas už nuodėmes, o trokšdamas mūsų pasitaisymo. Nes Dievo pataisymas nėra atskiriamas nuo Jo gailestingumo.

Kalbėdami apie dieviškąjį gailestingumą ne kartą minėjome, - savo katechezėje sakė popiežius, - šeimos tėvą, kuris myli savo vaikus, jais rūpinasi, jiems atleidžia. Ir kaip tėvas, juos auklėja ir pataiso, kai suklysta, padėdamas jiems augti gerume.

Taip yra pristatomas Dievas pranašo Izaijo knygos pirmame skyriuje, kuriame Viešpats, kaip meilus, bet taip pat griežtas ir teisingas tėvas, kreipiasi į Izraelį kaltindamas neištikimybe ir korupcija, kad gražintų atgal į teisingumo kelią. Taip skamba mūsų tekstas:

„Klausykitės, dangūs, išgirsk, žeme, nes VIEŠPATS kalba: Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1,2-3).

Dievas per pranašą kalba tautai su nuvilto tėvo kartėliu: užaugino savo vaikus, o jie prieš Jį sukilo. Net gyvuliai yra ištikimi savo šeimininkui ir atpažįsta juos maitinančią ranką. O tauta, priešingai, Dievo nebeatpažįsta, atsisako suprasti. Nors ir įskaudintas, Dievas leidžia kalbėti meilei ir kreipiasi į savo vaikų sąžines, kad persigalvotų ir leistų vėl save mylėti. Tai daro Dievas. Eina mūsų pasitikti, kad leistumėmės būti Jo mylimais.

Tėvo ir sūnaus ryšys, kuri pranašai dažnai mini kalbėdami apie Dievo ir jo tautos sandorą bei santykį, nutolo nuo savo prigimties. Tėvų ugdymo pareiga skirta tam, kad vaikai augtų laisvėje, augtų atsakomybėje, būtų pajėgūs daryti gerus darbus sau ir kitiems. Bet dėl nuodėmės laisvė tampa atsiskyrimo ir puikybės pretekstu, kuris supriešina ir sužadina pakankamumo sau iliuziją.

Ir tada Dievas primena savo tautai: suklydote, pametėte kelią. Meiliai ir karčiai sako „manoji“ tauta. Dievas mūsų niekad neišsižada. Mes esame jo tauta. Pikčiausias iš vyrų, pikčiausia iš moterų, pikčiausi tarp tautų yra jo vaikai. Toks yra Dievas: niekad neišsižada. Visad sako: „ateik, vaike“. Tai mūsų Tėvo meilė, tai jo gailestingumas. Ir tai mums teikia viltį, pasitikėjimą. Priklausomybė nuo Dievo, anot popiežiaus, turi būti išgyvenama pasitikėjime ir klusnume, suprantant, jog viskas yra dovana iš Tėvo meilės. Kitaip – tuštybė, paikybė ir stabmeldystė.

Todėl pranašas kreipiasi griežtais žodžiais tiesiai į tą tautą, kad padėtų jai suprasti savo kaltės sunkumą: „Ai! Nuodėminga tauta, (...) ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą“ (Iz 1,4).

Nuodėmės pasekmė yra kentėjimo būsena, kurios pasekmes jaučia visa šalis, nuniokota, tapusi panaši į dykumą, tiek, kad net Jeruzalė tampa nebegyvenama. Ten kur atmetamas Dievas, jo tėvystė, gyvybė nyksta, egzistencija praranda šaknis, viskas atrodo iškreipta ir nuniokota. Vis dėlto ir šis skausmingas momentas yra dėl išgelbėjimo. Išbandymas yra duotas tam, kad tauta pažintų Dievo apleidimo kartumą, kad pajustų mirties pasirinkimo tamsią tuštumą. Kančia, neišvengiama pasirinkimo save naikinti pasekmė, verčia mąstyti nusidėjėlį, tapti atviru atsivertimui ir atleidimui.

Toks yra dieviškojo atleidimo kelias. Dievas nesielgia su mumis pagal mūsų kaltes ( žr. Psl 103,10). Bausmė tampa mąstyti verčiančiu įrankiu. Taip suprantama, kad Dievas atleidžia savo tautai, pasigaili ir nesugriauna visko, tačiau visada palieka atviras duris vilčiai. Savo gailestingume Viešpats nurodo ne ritualinių aukų, bet greičiau teisingumo kelią. Kultas kritikuojamas ne todėl, kad savaime būtų nenaudingas, bet todėl, kad savimi bando pakeisti atsivertimą vietoj to, kad jį išreikštų. Toks kultas tik kuria klaidinantį įsitikinimą, kad aukos išgelbėja, o ne dieviškas gailestingumas, kuris atleidžia nuodėmes.

Kad būtų aišku: susirgęs tegu eina pas gydytoją, pasijautęs nusidėjėliu pas Viešpatį. Bet jei vietoj gydytojo einama pas raganių, neišgyjama. Tiek daug kartų neiname pas Viešpatį, bet visokiais kitais klaidingais keliais, ieškodami pateisinimo, teisingumo ir taikos be Jo.

Dievas, priduria Izaijas, nesidžiaugia jaučių ar avinėlių krauju, ypač kai jie aukojami brolių krauju suteptomis rankomis. Ir aš galvoju, - pridūrė popiežius, - apie kai kuriuos geradarius, kurie atneša auką Bažnyčiai, kuri yra žmonių išnaudojimo, pavergimo vaisius. Pasakysiu jiems, kad neštųsi atgal savo čekį, kad sudegintų. Dievo tautai, Bažnyčiai, reikia ne purvinų pinigų, o Dievo gailestingumui atvirų širdžių.

Būtina prie Dievo artintis nuplautomis rankomis, vengiant blogio ir praktikuojant gerumą bei teisingumą. Kaip gražiai pasako pranašas: „liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1,16-17).

Tada, sako Viešpats, nuodėmės, nors ir kraujo spalvos, bus išbaltintos kaip sniegas, kaip vilna, o tauta galės maitintis visomis gėrybėmis ir džiaugtis taika (žr. Iz 1,19).

Tai yra Dievo atleidimo stebuklas, kurį Jis, kaip Tėvas, nori dovanoti savo tautai. Dievo gailestingumas yra atviras visiems, šie pranašo žodžiai skirti ir mums visiems, pašauktiems gyventi kaip Dievo vaikams. (Vatikano radijas)