Popiežius: Atleiskime – ir mums bus atleista

Gavėnia – tai metas kuriuo ruošiame savo širdis, kad jos galėtų priimti Dievo mums suteikiamą atleidimą, o taip pat mokomės atleisti, „užmiršti“ kitų žmonių mums padarytas skriaudas, - sakė popiežius Pranciškus antradienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje.

Šios dienos Šventojo Rašto skaitiniai kaip tik ir kalba apie atleidimą ir prašymą atleisti. Pirmajame skaitinyje iš pranašo Danielio knygos girdime Azarjo maldą. Danielio draugai atsisakė garbinti stabus, dėl to karalius įmetė juos į liepsnojančią krosnį. Vienas iš jų, Azarjas, tarp liepsnų meldžiasi; visiškai pasitikėdamas Dievu, šaukiasi jo pagalbos. Skaitinyje iš Evangelijos pagal Matą šiandien skambėjo garsusis Petro klausimas ir Jėzaus atsakymas. „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Kai Dievas atleidžia, jo atleidimas didis, jis „užmiršta“ mūsų kaltes, - sakė Pranciškus. Visai kitaip elgiamės mes. Mes mielai prisimename: tas žmogus taip pasielgė, anas – anaip. Panašiai elgėsi ir mums žinomos istorinės asmenybės, nesvarbu kuriems laikams jos priklauso – antikai, viduramžiams ar naujiesiems amžiams. Mes, žmonės, neužmirštame. Kodėl? Todėl, kad mūsų širdžiai stinga gailestingumo. „Neatitrauk savo gailestingumo nuo mūsų“, meldžia jaunuolis Azarjas, „elkis su mumis pagal savo švelnumą ir savo maloningą gailestingumą“. Jis šaukiasi Dievo gailestingumo ir prašo, kad Dievas užmirštų nuodėmes ir išvaduotų.

Šios dienos Evangelija kalba apie skolininką, kuriam buvo dovanota didelė skola. Tačiau jis, nors jam buvo daug dovanota, nesugeba lygiai taip pat dosniai pasielgti su savo skolininku, kuris jam skolingas labai mažą sumą.

„Tėve mūsų“ maldoje sakome: „Atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Tai tarsi lygtis, tarpusavy susiejanti abi skolas. Jei tu nesugebi atleisti, tai kaipgi Dievas tau atleis? Jis nori atleisti, bet negalės, jei tavo širdis bus uždara, jei tu į ją neįsileisi gailestingumo. „Tėve, aš atleidžiu, bet vis dėlto negaliu užmiršti tos man padarytos skriaudos“. Tai kas kita. Suprantama, kad ir atleidus ne viskas greitai užsimiršta. Tačiau negalima sakyti „atleidžiu“ ir po to „aš tau parodysiu!“. Ne. Taip negalima. Stenkimės atleisti, kaip Dievas atleidžia. Jis viską atleidžia.

Gavėnia teparuošia mūsų širdis priimti Dievo atleidimą, - kalbėjo Šventasis Tėvas. Priimti ir patiems lygiai taip pat elgtis su kitais – nuoširdžiai atleisti. Tu su manimi nesisveikini, tačiau aš širdyje tau atleidau. Šitaip mes artinsimės prie tos didžios Dievo dovanos – gailestingumo. Atleisdami mes atveriame savo širdis, kad į jas galėtų įeiti Dievo gailestingumas, kad ir mums būtų atleista.  Visiems mums reikia gailestingumo; visi turime prašyti atleidimo. Atleiskime – ir mums bus atleista. Būkime gailestingi kitiems – ir mes sulauksime Dievo gailestingumo; kuris atleidžia, „užmiršta“. (Vatikano radijas)