Kovo Artuma: pamokymų ar duonos alkstame labiau?

Iš naujo atrasti ir galbūt naujaip aptarti gailestingumo darbus kūnui ir sielai – tokiai misijai įkvėpė popiežius Pranciškus. „Darbais kūnui prisiliečiame prie Kristaus kūno broliuose ir seseryse“, – aiškina popiežius, – „o darbais sielai tiesiogiai palytime savo nuodėmingą būtį. Todėl darbų kūnui ir sielai nevalia perskirti.“ Tad nagrinėsime juos „suporavę“; štai kovo Artumoje pirmoji „pora“: ką reiškia „alkstantį pasotinti“ ir „nemokantį pamokyti“?

Atrodytų, „anoks čia gailestingumo darbas pamokslauti“. Nebent viduramžiais, kai nebuvo televizoriaus ar elektros, o interneto laikų žmonės nelinkę mokytis, neapsikrauna: jei ko nemoka ar nežino, viską randa gūgle. Kitose srityse pasikeitimų ne tiek jau daug. Tai „ar laikai keičiasi?“ – svarsto Antanas Gailius. Ką iš tiesų reiškia „nemokantį pamokyti“ ir, jei turėtume tai daryti, tai kaip?

Ar kada pagalvojote, kodėl vieni varsto bažnyčios duris kiekvieną sekmadienį, klauso pamokslų, net Šventraštį skaito, o kiti ateina tik „susitvarkyti“? Na, maždaug kokius tris kartus per gyvenimą. Priimti Pirmosios Komunijos, po poros metų „susitvirtinti“ ir, žinoma, dargi susituokti bažnyčioje verta. Stebimės, kodėl gavusieji vieną ar kitą sakramentą jau kitą sekmadienį nebeateina. „Pagalvokime, kam juos rengėm“, – kviečia susimąstyti patyrusi katechetė sesė Evelina Lavrinovičiūtė MVS. – „Jeigu sakramentams, jie juos gavo, kodėl turėtų eiti toliau? Ar parodome, kad krikščioniškasis gyvenimas yra daugiau negu sakramento gavimas?“

Svarbiau krikščionišką gyvenimą rodyti darbais; žodžiai eina po to. Šitai mums liudija sužadėtinių rengimo santuokai ekspertai Indrė ir Ramūnas Aušrotai. Jie dalijasi, ko svarbu nepamiršti, kai prasižiojame kitiems kalbėti apie Dievą.

Galbūt po tokių mokymų jaunavedžiams nuskils ne prasčiau nei Linui ir Rimai Sidriams, kurie bemaž 40 metų pragyvenę santuokoje, užauginę nei daug, nei mažai – aštuonis vaikus – vis dar laimingi! Apie šeimoje neišvengiamai kylančius sunkumus ir džiaugsmus jie parašė knygą, kad ir kiti eitų į tikrą meilę ir laimę vedančiu keliu, o šis kelias – tai „santuokinis dvasingumas“, taip pavadinta ir knyga, kurią išleido Artumos leidykla.

Jaunuoliai ir ūgtelėję paaugliai sprendimus gali daryti patys, tik tėvai norom nenorom viską kontroliuoja! Gal kovo Artuma padės jiems suprasti, kaip paleisti vaiką į mokyklos aplinką, o paauglį – į jo paties minčių ir apsisprendimų pasaulį.

„Leisk jam lankyti tokius būrelius, kokių jis nori, ne Tu. Tegul meta vieną, surandą kitą, kas jam pačiam patinka“, – pataria dvylikametė skiltyje „Atsargiai paAUgliAI“, parašiusi drąsų laišką sau... 45-metei. Jis tik tiems, kurie pretenduoja į „geriausiųjų“ titulą ar bent jau nori žinoti, kokių „patarimų“ vaikai nelaukia.

Kol mokome kitus ir patys alkstame pamokymų, kiti tyko duonos ar dar ko nors iš supermarketo su galiojimu „ant ribos“. Padėti – laisvo apsisprendimo reikalas. O gal tai kiekvieno krikščionio pareiga?

Ir vis dėlto keista, kodėl taip paprasta šauti iš ginklo ar nukeliauti į, balažin, kokį tolimą kraštą, o taip sunku pasilenkti prie brolio, kuris alkanas, ir nežinia, pamokymų ar duonos alkstama labiau.