Politinių, gentinių ir religinių prieštaravimų padalinta Nigerija

Asociacija „Open Doors“ parengė išsamią ataskaitą apie krikščionių patirtą persekiojimą Nigerijoje, kuris kainavo tūkstančius gyvybių, didelį turto praradimą ir šimtų tūkstančių priverstinę migraciją, nekalbat apie tai, kad tokie reiškiniai padeda pagrindą ateities konfliktams.

Nigerija, buvusi britų kolonija, yra didelė federalinė valstybė, sudaryta iš įvairių valstijų. Formaliai tai sekuliari valstybė, pripažįstanti religijos ir minties laisvę, bet tikrovė yra kita, ypač šiaurinėse valstijose, kurios įvedė islamiškąją šariato teisę, neišvengiamai stipriai ir neigiamai įtakojančią tuos, kurie nėra musulmonai ir kurie siekia realios demokratijos.

Religinis skirtingumas Nigerijoje persipynė su kitos prigimties veiksniais: kolonijiniu padalijimu, genčių interesais, žemdirbių ir gyvulių augintojų konfliktu.

Religijos naudojimas politiniams tikslams, deja, yra dažnas reiškinys, kuris dar labiau paaštrėjo nuo 1980 metų, kai pradėjo sklisti naujo pobūdžio politinis islamas ir įgijo kraštutines smurto formas per pastaruosius šešerius - septynerius metus, pradėjus veikti teroristinei ir džihadistinei „Boko Haram“ grupuotei.   

Nuolatinio konflikto versmė yra žemdirbių, tradiciškai krikščionių, ir gyvulių augintojų, tradiciškai musulmonų, susidūrimai. Gyvulių augintojai ieško naujų ganyklų, kartais ir dėlto, kad tradicinės ganyklos nukenčia nuo sausros, tad veržiasi į žemdirbių teritorijas, kurie, suprantama, jas gina, nes nuo to tiesiogiai priklauso ne vien jų gerovė, bet ir galimybė prasimaitinti. Nors šis konfliktas savo esme nėra religinis, bet ekonominis, tačiau jis dar labiau aštrina pasidalijimą tarp bendruomenių.

Galima konstatuoti, kad Nigerijoje gaji „smurto kultūra“: smurtas nėra pavienis reiškinys, bet tampa suprantamas kaip „normalus“ būdas spręsti konfliktus.

„Open Doors“ ataskaitoje nurodoma, kad dvylikoje šiaurinių Nigerijos valstijų, priėmusiose šariatą, krikščionys, daugiausia protestantai, sudaro didelę mažumą tarp 98 milijonų gyventojų –vidutiniškai apie 30 procentų. Dar septyni procentai išpažįsta tradicines afrikietiškas religijas. Musulmoniškoje santvarkoje, ypač ten, kur stiprus radikalizmas, visi jie tampa antraeiliais piliečiais, turi mažiau teisių, jiems sunku užimti aukštesnius postus ar gauti pripažinimą.

Tačiau skaudžiausia tikrovė yra tiesioginiai susidūrimai tarp musulmonų ir krikščionių, lemiami įvairių motyvų – politinių, ekonominių ar, siauresne prasme, religinių. Šiuo požiūriu itin žiauriai veikia „Boko Haram“ teroristai, surengę išpuolius, kuriuose žmonės buvo tiesiog išskersti, maži ir seni, vyrai ir moterys. Teroristai nužudė ir daugybę musulmonų, kurie nenori jų valdžios, tačiau krikščionys yra jų specialus taikinys. „Boko Haram“ ypač aktyviai veikia dvejose valstijose ir siekia skleisti savo veiklą kitose. Nors sunku tiksliai pasakyti, tačiau spėjama, kad nuo 2006 iki 2014 metų šiaurės Nigerijoje religinio pobūdžio susirėmimuose žuvo nuo 9 iki 11,5 tūkstančio krikščionių. Į pietines teritorijas, kuriose nėra šariato ir kurias teroristams sunkiau pasiekti, pasitraukė apie 1,3 milijono asmenų, palikę tūkstančius būstų, parduotuvėlių, amatų, taip pat virš dešimties tūkstančių kulto vietų – bažnyčių, koplyčių, maldos kambarių ir pan. Nors daug krikščionių liko, kai kuriose vietovėse jų mažumos itin sumenko.

Ataskaitos rengėjai taip pat vykdė „nuomonių tyrimą“, kuris parodė didžiulį abipusį nepasitikėjimą, įtarumą, baimę. Tai didžiuliai barjerai toms jėgoms, kurios siekia taikaus sugyvenimo. (Vatikano radijas)