Stetoskopo išradėjas R. Leannec. Didis gydytojas ir nuoširdus krikščionis

Vasario 17 dieną pasinaudoję „Google“ paieška internete pirmiausia pamatė logotipą („doodle“), skirtą prancūzų medikui Rene Laennecui (1781-1826). Šis vienas iš garsiausių savo kartos gydytojų pasauliui paliko paprastą ir tuo pat metu genialų išradimą, su kuriuo kiekvienas yra susidūręs gydytojo kabinete – stetoskopą. Žinoma, praėjus  dviem šimtams metų turime daug kitų diagnostikos instrumentų, tačiau stetoskopas vis dar neatskiriamas dažno gydytojo palydovas, ypač ten, kur mažiau galimybių pasinaudoti technologija.

Ligonio krūtinės klausymasis pridėjus ausį buvo praktikuojamas jau antikos laikais, bet nebuvo efektyvus. Be to, ne kiekvienu atveju – dėl žaizdų, infekcijų – buvo galima prisiliesti prie ligonio. Pagalbinio instrumento idėja Laennecui gimė atsiminus dviejų berniukų žaidimą, per medžio lazdą siuntusius signalus ir susidūrus su jauna paciente, kurios atveju buvo nepatogu klausytis tiesiogiai. Tada jis panaudojo susuktą popieriaus lapą ir netikėtai išgirdo širdies plakimą daug geriau. Suvokęs šios patirties potencialą  trejus metus eksperimentavo su medžiagomis ir formomis, gretino stebėjimus ir anatominius duomenis, ir tobulino savąjį instrumentą, pirmąjį stetoskopą. Naujos diagnostikos galimybės jam leido nustatyti, suprasti ir pirmą sykį aprašyti kai kurias plaučių, širdies ir kitas ligas, įgyjant tarptautinę šlovę ir prestižinę vietą Paryžiaus medikų tarpe. Jo studentai jį atsimena, kaip malonų, bet reiklų, loginį metodą ir aiškinimo paprastumą mokėjusį suderinti profesorių.

Tačiau tarp kolegų, bičiulių ir studentų Laennecas taip pat buvo žinomas kaip labai tiesaus ir tvirto katalikiško tikėjimo žmogus, o tai po Prancūzų Revoliucijos nebuvo itin palanku karjerai ir visuomeniniam pripažinimui. Laenneco gyvenimo biografas Henri Saintignon rašo, jog gydytojas buvo toli nuo politinio pasaulio ir bendravo su visokių įsitikinimų žmonėmis, tačiau asmeniškai pasižymėjo nuo pat vaikystės didžiu pamaldumu ir tikėjimas buvo jo pagrindinis vedlys. Jis neslėpė savo tikėjimo nepalankiais metais, bet taip pat išliko santūrus, situacijai pasikeitus, palankiais metais, nors galėjo siekti geresnės pozicijos. Jis buvo iš tų, kurie „pamokslauja pavyzdžiu“, rašo biografas. Kai tuberkuliozė pakirto patį Laennecą, 45 metų, amžininkai liudija, kad mirtį jis pasitiko su ramia ir tvirta krikščioniška viltimi. Savo paskaitoje apie Laennecą Austin Flint, vienas iš garsiausių XIX amžiaus pabaigos gydytojų anglakalbiame pasaulyje, kalbėdamas apie prancūzų mediką kaip tą, kuriame derėjo „aukščiausios intelektinės ir moralinės kokybės“, kuriame „proto galia ėjo išvien su paprastumu, kuklumu, tyrumu ir nesavanaudišku“, nebijojo pridurti, kad toks gyvenimas paneigia „banalią klaidą, jog mokslinis ieškojimas yra nepalankus religiniam tikėjimui“. Priešingai, Laennecas troško būti naudingas savo artimui. Jis gyveno ir mirė kaip tvirtas tikintysis krikščionybės tiesomis. Jis buvo iš tiesų moralus ir religiškai nuoširdus žmogus“. (Vatikano radijas)