Antrasis Gavėnios sekmadienis

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)

ATEITIES ŠVIESA

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje aprašomi įvykiai susiję su savotišku posūkiu Jėzaus pasiuntinybėje. Prieš savo atsimainymą ant Taboro kalno Jis savo mokinius nemaloniai nustebino, prabilęs apie būsimą kančią: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti, būti atmestam ir nužudytam“. Be abejo, šie  žodžiai apaštalų širdyse sukėlė daugybę abejonių, nes tokius dalykus suvokti ir išgyventi tikrai labai sunku. Todėl Jėzus padaro savotišką pauzę, tarsi pats norėtų dangaus Tėvo akivaizdoje įsigilinti į tai, kas vyksta.

Dievo artumas nušviečia ir mūsų tikrovę. Tada visa, kas buvo paslėpta, tampa aišku ir savaime suprantama. Viskas įvyksta taip, kaip atsitiko ir su Jėzumi: „Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė“.

Malda perkeičia. Ji perkeičia mūsų vidų, mes tampame Tuo, kurį kontempliuojame, kurio klausomės, kurį mylime… Melsdamiesi mes persikeičiame į Tą, kuriam meldžiamės, patiriame Dievo buvimą, suprantame, kad Dievas – tai Šviesa, o mes, savo ruožtu, esame tos Šviesos apgaubti. Malda – tai ir kelionė, vedanti link Taboro kalno, šviesa mūsų žingsniams, Dievo Žodis mūsų kelyje.

Jėzus užkopia ant kalno… Kalnai panašūs į dangun rodančius pirštus, nukreiptus į Dievo slėpinį. Jie kalba mums apie gyvenimą, kaip žengimą į šviesą ir dangų. Tikriausiai ant tokio kalno kada nors esame atsidūrę visi, tik gal ne visi tai pastebėjome. Negali būti, kad mūsų niekuomet nebūtų palietęs tikėjimo džiaugsmas ir Dievo švelnumas… Nejaugi niekuomet, kaip Petrui, mums nesinorėjo tarti: „Viešpatie, kaip gražu! Norėčiau, kad taip būtų amžinai. Padarykime čia tris palapines…“?

Tai šviesa, gėris ir mūsų širdyje gyvenanti meilė. Atrodytų, tarsi kažkoks balsas sakytų: „Gera būti šioje šviesos nutviekstoje žemėje, gera būti žmogumi, jaustis žmonijos dalimi, gera gyventi. Tada suvokiame, kad viskas turi prasmę, kad Dievas viską gali pakreipti į gera.

Ar iš tiesų, kaip mano daugelis, krikščionybė yra atgailos ir savęs menkinimo religija? Taboro kalno įvykiai tvirtina priešingai… O ką tuomet daryti su kryžiumi? Įbesti akis tik į jį, ar priešingai: nekreipti dėmesio? Dievas mums duoda atsakymą: Jis dovanoja mums spindulingą Jėzaus Veidą, į kurį turime žvelgti, kad pajėgtume ištverti momentą, kuomet gyvenimas paplūsta krauju, taip, kaip Išganytojo veidas Alyvų sode.

Supratęs Dievo grožį, Petras apie tai viešai paskelbė. Mes gi kažkodėl sumenkinome Dievą, pavaizduodami Jį pedantišku ir smulkmenišku prižiūrėtoju, Jo išganingąjį veikimą apibūdindami tik mūsų praeitimi ir nuodėmėmis. Gal todėl mums taip nesiseka tikėti ateitimi… (Mons. Adolfas Grušas)