Popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo bendra deklaracija

„Dievo Tėvo valia, iš kurios ateina kiekviena dovana, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir su Šventosios Dvasios Guodėjos pagalba mes, popiežius Pranciškus ir Kirilas, Maskvos ir visos Rusijos patriarchas, susitikome šiandien Havanoje. Dėkojame Dievui, pašlovintame Trejybėje, už šį susitikimą, pirmąjį istorijoje“, rašoma penktadienį, vasario 12 d. pasirašytos bendros Romos katalikų Bažnyčios ir rusų ortodoksų Bažnyčios primų deklaracijos pirmame skirsnyje, kurių iš viso yra trisdešimt.

Deklaracijoje rašoma: „Dalinamės bendra dvasine krikščionybės pirmojo tūkstantmečio tradicija. Šios tradicijos liudytojai yra švenčiausioji Dievo Motina, Mergelė Marija, ir šventieji, kuriuos gerbiame. Tarp jų yra daugybė kankinių, kurie liudijo savo ištikimybę Kristui ir tapo krikščionių sėkla“ (4).

„Nepaisant bendros pirmųjų dešimties amžių tradicijos, katalikai ir ortodoksai beveik tūkstantį metų neturi bendrystės Eucharistijoje. Esame padalinti žaizdų, padarytų senoje ar nesenoje praeityje, skirtumų, paveldėtų iš mūsų protėvių, mūsų tikėjimo į Dievą, vieną trijuose asmenyse – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – supratime ir mokyme. Apgailestaujame dėl vienybės praradimo, žmogiško silpnumo ir nuodėmės pasekmių, nepaisant Kristaus Gelbėtojo kunigiškos maldos - tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (5).

„Pasiryžime padaryti viską, kas būtina, kad įveiktume paveldėtus istorinius pasidalijimus, norime suvienyti jėgas, kad liudytume Kristaus Evangeliją ir pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios bendrą paveldą, atsakydami į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. (...) Mūsų krikščioniška sąžinė ir sielovadinė atsakomybė neleidžia likti neveikliems prieš šiuos bendro atsako reikalaujančius iššūkius“ (7).

Tolesniuose deklaracijos punktuose yra vardijami įvairūs iššūkiai, pradedant nuo krikščionių persekiojimo ir naikinimo, net ne pavieniui, o „šeimomis, kaimais ir miestais“, kaip kad Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje, skausmingai konstatuojant jų egzodą iš tų žemių, kuriose pirmiausia pradėjo plisti krikščioniškas tikėjimas, nuo apaštalų laikų, išreiškiant užuojautą ir kitų religinių tradicijų tikintiesiems, pilietinio karo, chaoso ir teroristinio smurto aukoms. Abu ganytojai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę prašydami stabdyti konfliktą, krikščionių išvijimą, prisidėti prie pilietinės taikos atkūrimo. „Nusilenkiame prieš kankinystę tų, kurie savo gyvybių kaina liudija Evangelijos tiesą, geriau mirdami, nei atsiskirdami nuo Kristaus. Manome, kad šie mūsų laiko kankiniai, priklausantys įvairioms Bažnyčioms, bet suvienyti bendros kančios, yra krikščionių vienybės garantas“, pareiškia Pranciškus ir Kirilas (8-12), pridurdami, kad „šioje neramioje epochoje tarpreliginis dialogas yra nepakeičiamas“ (13).

Kitas iššūkis yra religijos laisvė. Pripažindami jos „didelę vertę“, Kirilas ir Pranciškus dėkoja Dievui už krikščionišką atgimimą Rusijoje, rytų Europos šalyse, kuriose dešimtmečius dominavo karingojo ateizmo režimai (14).

„Tuo pat metu esame susirūpinę situacija daugelyje šalių, kur krikščionys vis dažniau susiduria su religijos laisvės, teisės liudyti savo įsitikinimus ir galimybės gyventi pagal juos varžymais. (...) Konstatuojame, kad kai kurių šalių virtimas sekuliariomis visuomenėmis, be jokios užuominos apie Dievą ir jo tiesą, yra didelė grėsmė religijos laisvei. Krikščionių teisių ribojimas, jei ne diskriminacija, kai kurioms politinėms jėgoms, vedamoms dažnai gana agresyvaus sekuliarizmo ideologijos, bandant juos nustumti į viešojo gyvenimo pakraščius, yra nerimavimo šaltinis“ (15), rašoma deklaracijoje, priduriant, kad Europos integracija po amžių konfliktų daugelio priimama su viltimi, kaip taikos ir saugumo garantas, tačiau reikia stebėti ir budėti, kad ši integracija gerbtų religines tapatybes. „Likdami atviri kitų religijų indėliui į mūsų civilizaciją, esame įsitikinę, kad Europa turi likti ištikima savo krikščioniškoms šaknims“ (16).

Dar vienas iššūkis, prieš kurį negalima likti abejingiems, yra milijonų asmenų skurdas, tuo pat metu augant kuriamo turto ir kitų vartojimo mastui, migrantų likimas. Krikščionių Bažnyčios turi stoti už teisingumą ir solidarumą. (17-18).

Panašiai, katalikai ir ortodoksai dalijasi tuo pačiu šeimos supratimu – tai natūralus žmogiško gyvenimo ir visuomenės centras, o krikščioniui – šventumo kelias. Šeima yra paremta santuoka – laisvu ir ištikimu meilės aktu tarp vyro ir moters, sukuriančiu jų sąjungą. Gaila, kad kitos sugyvenimo formos jau prilygintos šiai sąjungai, o tėvystės ir motinystės sąvokos šalinamos iš viešosios sąmonės. (19-20). „Prašome visus gerbti neatimamą teisę į gyvybę“, rašo ganytojai, paminėdami iš milijonų vaikų atimtą galimybę gimti, spaudimą seneliams ir ligoniams, siūlant eutanaziją, biotechnologinį manipuliavimą žmogaus gyvybe (21).

Deklaracijoje kreipiamasi į jaunus krikščionis – „nebijokite eiti prieš srovę“, ginant ir gyvenant pagal Dievo tiesą. Jie raginami krikščioniškai ugdyti savo vaikus (22-23). 

Tiek katalikai, tiek ortodoksai turi tą pačią misiją skelbti Kristaus Evangeliją su „abipuse pagarba“, be „prozelitizmo“. „Nesame konkurentai, bet broliai ir šis supratimas turi vadovauti mūsų veiksmams tarpusavyje ir link išorinio pasaulio. Raginame katalikus ir ortodoksus visuose kraštuose išmokti gyventi kartu taikoje ir meilėje“. Yra nepriimtini „nelojalūs būdai“, kuriais tikintieji raginami iš vienos Bažnyčios pereiti į kitą (24).

Paliečiamas ir graikų apeigų katalikų klausimas, kurį Maskvos patriarchatas nuolat minėjo, kaip galbūt didžiausią kliūtį popiežiaus ir rusų ortodoksų patriarcho susitikimui. Šiuo klausimu, viena vertus, pareiškiama, kad „praeities unitizmas, kaip vienos bendruomenės vienybė su kita, atskiriant ją nuo savo pirminės Bažnyčios, nėra vienybę atkurti leidžiantis būdas“. Kita vertus, „šiomis istorinėmis aplinkybėmis atsiradusios bažnytinės bendruomenės turi teisę egzistuoti ir imtis visko, kad būtina užtikrinant savo tikinčiųjų dvasinius poreikius, tuo pat metu siekiant gyventi taikoje su kaimynais. Ortodoksai ir graikų katalikai turi poreikį susitaikyti ir atrasti abipusiai priimtinus sugyvenimo būdus“. Deklaracijoje apgailestaujama dėl susidūrimo Ukrainoje, kviečiant visus, taip pat Bažnyčias, jo neaštrinti, bet dirbti dėl „socialinės harmonijos“. Linkima, kad „Ukrainos tikinčiųjų ortodoksų schizma“ būtų išspręsta pagal egzistuojančias kanonų normas (25-27).

Deklaracijos pabaigoje išreiškiamas sąmoningumas, kad nuo bendro katalikų ir ortodoksų liudijimo „didele dalimi priklauso žmonijos ateitis“ (28), meldžiama Viešpaties ir Išganytojo, džiaugsmo šaltinio, keičiančio gyvenimą ir pripildančio jį prasmės, paramos (29), šaukiamasi Dievo Motinos gailestingo užtarimo, kad ją gerbiantys „būtų suvienyti, Dievo nustatytu laiku, taikoje ir harmonijoje vienoje Dievo tautoje, švenčiausios ir nedalomos Trejybės šlovei“ (30). (Vatikano radijas)