Penktasis eilinis sekmadienis

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

TAI, KAS ĮMANOMA

„Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį“…

Taip baigiama šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka. Apaštalai nusekė Jėzų, nežinodami kur eina, neturėdami nė menkiausio supratimo, kur juos nuves tas naujasis Mokytojas! Jie paliko ežerą, kad atrastų pasaulį.

Viskas prasidėjo nuo nesėkmingai praėjusios naktinės žvejybos, kuomet būsimieji apaštalai, užmetę tinklus, juos ištraukdavo tuščius. Nenaudingos pastangos išvargino juos, ir rytą ant ežero kranto stovėjo būrelis nusivylusių žvejų, abejingai žvelgiančių į Mokytojo klausančios minios entuziazmą. Kaip tik tada Jėzus labai švelniai paprašė Simoną šiek – tiek atsistumti nuo kranto. Čia verta atkreipti dėmesį į Išganytojo jautrumą: Jis ne liepė, ne pareikalavo, bet „paprašė“. Jėzus, jautriai išgyvenantis žmogiškosios prigimties sudėtingumą, moko mus, kokiais žodžiais galima sunkią akimirką kreiptis į žmogų, kad jam suteiktume vilties ir energijos. Tam netinka pamokymai ar kritika, griežtas sprendimas ar pašaipa ir, kaip nebūtų keista, netgi ne užuojauta

Atgarsį nusivylusio žmogaus širdyje randa nuoširdus prašymas duoti tai, kas įmanoma ir daryti tai, ką žmogus sugeba, nors tai būtų ir labai nedideli dalykai. Petras turi valtį, turi tinklus, o tai reiškia, kad nuo to galima ir pradėti. Todėl Viešpats taria: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.

Tų žodžių ir juos sekusio veiksmo rezultatu tapo pilni žuvų tinklai. Taip Dievas pripildo gyvenimą, suteikia nepaprastą gelmę visam tam, ką mąstome ir veikiame, tarsi tinklus žuvų pripildo mūsų mintis ir visą ateities gyvenimą meilės ir prasmės. Iš tiesų mes į tai įdedame labai nedaug, nes nedaug ir teturime, tačiau viską nulemia Dievo malonė, kuri visuomet yra didesnė už mūsų širdį.

Pamatęs, kiek daug žuvų pakliuvo į tinklus, Simonas išsigando: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“-, tačiau jį turėjo nustebinti Jėzaus reakcija. Išganytojas nepamėgino pasakyti to, ką, veikiausiai, vadovaudamiesi mandagumo taisyklėmis, būtume pasakę mes: „Ne, netiesa, tu nesi nusidėjėlis, bent jau tikrai ne didesnis už kitus“. Jėzus neteisia, nemenkina Petro atsakomybės, netgi nesako, jog atleidžia jam. Jis ištaria tik du žodžius: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.

Tą akimirką būsimajam apaštalui atsivėrė ateities horizontai, ir jis suvokė, kad ateitis visuomet svarbesnė už dabartį ir tuo labiau, už visą praeitį. Neverta net kalbėti apie nuodėmę: galimas gėris ateityje yra vertingesnis už praeityje padarytą blogį, o šiandienos pilni tinklai reiškia daugiau, negu visos vakarykštės nesėkmės. Nebijok, sako Petrui Jėzus,- tavo valtis tam tinka, nors ji ir atrodys, kaip riešuto kevalas begaliniame žmonių rūpesčių vandenyne. Tavo gyvenimas yra tinkamas nuveikti ką nors gero kitų žmonių labui.

Tai žodžiai, kuriuos Jėzus sako kiekvienam mūsų. Mes nusidėjėliai, ir mūsų nuodėmės niekur nedingsta, tačiau jos negali ir neturi būti pasiteisinimu, kodėl nepriimame Dievo malonės ir nemąstome apie ateitį. Jėzus prabyla mums apie pasitikėjimą, suramina, pripildo mūsų tinklus, o paskui liepia juos palikti… Dievas niekuomet neleidžia nurimti ir pasitenkinti tuo, ką jau esame pasiekę. Kiekvienas iš mūsų irgi yra žmonių žvejys. Tai reiškia: mes irgi turime ieškoti žmonių, ištraukti juos iš to dugno, kuriame jie manosi tinkamai gyvenantys, parodyti jiems, kad yra kitas dangus, kitoks gyvenimas! Patyrus Dievo artumą, neįmanoma juo džiaugtis vieniems, nes tokiu atveju tai bus tik egoistiška veidmainystė.

Iš tikrųjų ežere padaryto Jėzaus stebuklo esmė yra ne žuvų pripildytos valtys ir ne tai, kad mokiniai, paklusdami Jėzaus žodžiui, paliko jas, sekdami Jį. Pats didžiausias Jėzaus stebuklas yra tai, kad Jam nedaro įspūdžio mūsų nuodėmės, kad Jis nenusivilia mumis, bet patiki mūsų menkoms jėgoms savo Evangeliją, primindamas, kad drauge su Juo galime šį – tą nuveikti Dievo ir žmonių labui. (Mons. Adolfas Grušas)