Ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21-30)

KASDIENYBĖS STEBUKLAI

„Padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Nazareto gyventojai labiau, negu Dievo, trokšta stebuklų, ranka pasiekiamo dangaus ir sveikatos bei gerbūvio užtikrinimo. Tikriausiai ir mums visiems labiau patinka apsireiškimai ir stebuklai, o ne pranašai, kalbantys apie tai, ką mes patys privalome padaryti, kad užsitarnautume Dievo malonę. Šių laikų tikintieji su malonumu antrina žydams, kurie leido suprasti, jog jiems pakaks duonos ir stebuklų, o po to jie mielai stos Jėzaus pusėn. Jie, matydami duonos padauginimą, buvo pasirengę paskelbti Jėzų karaliumi ir tik piktinosi, girdėdami Jo kalbas apie dvasinę duoną. Tiesą sakant ir piktoji dvasia patį Viešpatį gundė, ragindama pulti nuo stogo žemėn, nes Jį išgelbės atskridę angelų pulkai…

Tačiau Jėzus žino, kad duona ir stebuklai neišvaduoja žmogaus, bet priešingai: paima jį savo vergovėn. Kaip tik todėl Dievas ir neskuba daryti stebuklų, nes Jis nieko sau nesisavina, nieko neverčia daryti prievarta, o vien tik siūlo kelią, ragindamas juo eiti.

Viešpats gerai žino, kad žmogui nepatinka tie, kurie primeta savo valdžią: galbūt, jis ir paklus, tačiau niekuomet nemylės. Tuo tarpu Dievas nori, kad Jį mylėtų Jo laisvi, nuostabūs ir padykę vaikai.

Kaip tik todėl Jėzus ir atsisako daryti Nazarete stebuklus, nes juos jau darė Kafarnaume ir Betsaidoje. Pasaulyje yra pilna stebuklų, tačiau žmonėms jų niekuomet nepakanka, jie nenori tais stebuklais tikėti. Netgi vėliau, Jėzui prikėlus iš numirusių Lozorių, fariziejai ne įtikės, bet tarsis kaip juos abu nužudyti!

Galima sakyti, kad šio sekmadienio Mišių Evangelijos  atskaitos tašku yra Nazareto gyventojų klausimas: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Žmonės dar gali priimti pranašą, žinodami, kad jis yra kilęs iš kažkur kitur, pasižymi ypatingais gabumais, asmeniniu žavesiu ir įtaiga. Pripažinti, kad pranašystė išėjo iš dailidės namų, kad ją ištaria net ne kunigas ar Rašto aiškintojas, kad to pranašo rankos sugrubusios nuo sunkaus darbo, panašios į daugelio klausytojų rankas, kad jis galynėjasi su tomis pačiomis buitinėmis problemomis daugeliui klausytojų atrodė neįmanoma.

Tačiau Dvasia prabyla bet kuriame erškėčių krūme, galbūt, ir augančiame šalia mūsų namų. Dievo žodis atsispindi kiekvieno Jį priėmusio žmogaus veide. Mes rizikuojame neatpažinti Dievo pranašų!…

Jėzaus nusiskundimas, kad joks pranašas nebūna priimamas savo tėviškėje yra labiau skirtas mums, nebemokantiems atidžiai klausytis, stebėtis kasdien matomais žmonėmis, leidusiems įpročiui užtemdyti Dievo meilės žinią.

Iš tikrųjų mums nereikia antžmogiškų pastangų, norint atgaivinti savo sąžinėje Dievo balsą, pajusti Jo atneštą šviesą. Pakanka tik naujai, taip, tarsi žiūrėtume primą kartą, pažvelgti į tą, ką manome labai gerai pažįstantys. Gal mums pavyks pastebėti šalia mūsų gyvenančių žmonių veidų grožį, kasdien išauštančią dieną, išgirsti kasdien neatidžiai kartojamus maldos žodžius, suprasti, kad draugystė ir meilė nėra vien tik gražūs žodžiai…

Stebuklai iš tiesų vyksta. Tėvai pakyla po skaudžios išgyventos dramos, mirus mylimam vaikui, šeimos, tarp kurių viešpatavo pyktis ir nesantaika, randa jėgų santarvei, dovanodamos patirtas skriaudas, išduotos ir išniekintos moterys vėl šypsosi ir dalijasi meile… Mes galime matyti žmones, atiduodančius viską savo šeimos nariams, besirūpinančius paliktais vaikais ir drauge visi laukiam ateinančio pavasario. Stebuklų yra labai daug, tačiau juos pastebi tik tyras žvilgsnis. Sugebėti juo žvelgti į pasaulį ir yra išminties pradžia. (Mons. Adolfas Grušas)