Popiežius Pranciškus aplankė Romos sinagogą

Sekmadienį po pietų popiežius Pranciškus aplankė Romos didžiąją sinagogą. Vizitas Romos žydų bendruomenės pagrindiniuose maldos namuose truko maždaug dvi valandas. Vos atvykęs į buvusio geto rajoną, Pranciškus padėjo gėlių prie paminklo Antrojo pasaulio karo metu nužudytų Romos žydų atminimui, o taip pat toje vietoje, kur 1982 m. palestiniečiai teroristai nužudė dviejų metų berniuką ir sužeidė kelias dešimtis iš sinagogos po pamaldų išėjusių žmonių.

Sinagogos viduje popiežių pasveikino Romos vyriausiasis rabinas, Romos žydų bendruomenės bei Italijos žydų bendruomenių sąjungos vadovai. Popiežius Pranciškus savo kalboje paminėjo dažną bendravimą su Buenos Airių žydų bendruomene, taip pat popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI vizitus Romos sinagogoje 1986 m. ir 2010 m. Pranciškus taip pat priminė, kad Jonas Paulius II savo vizito prieš tris dešimtmečius metu žydus pavadino krikščionių „vyresniaisiais broliais“. Iš tiesų, - sakė Pranciškus, - jūsų esate mūsų tikėjimo vyresnieji broliai ir seserys. Visi sudarome vieną šeimą, Dievo šeimą. Kartu, žydai ir katalikai, esame pašaukti darbuotis šiame mieste, savo indėliu, ypač dvasiniu indėliu, prisidėti prie dabartinių problemų sprendimo.

Savo kalboje Romos žydų bendruomenei popiežius paminėjo neseniai sukakusias Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ penkiasdešimtąsias metines. Šis dokumentas davė pradžią sistemingam katalikų ir žydų dialogui. Susirinkimo deklaracijos penkiasdešimtmečio proga Popiežiškoji religinių santykių su judaizmu komisija paskelbė naują dokumentą, kuriame dar kartą buvo pabrėžtas žydų ir krikščionių dvasinis giminingumas ir dvišalio teologinio dialogo svarba. Krikščionys, idant pažintų save pačius, turi pažinti savo hebrajiškas šaknis. Bažnyčia, nors ir išpažindama išganymą tikėjimo į Jėzų Kristų dėka, pripažįsta ir Senosios Sandoros neatšaukiamumą bei pastovią ir ištikimą Dievo meilę Izraeliui.

Svarstydami teologijos klausimus, neturime iš akių išleisti ir didžiųjų iššūkių, su kuriais susiduria dabartinis pasaulis, - sakė Pranciškus ir visų pirma paminėjo ekologijos problemas bei žydams ir krikščionims bendrą pašaukimą skelbti žmonijai Biblijos žinią apie pareigą rūpintis kūrinija. Konfliktai, karai, smurtas, neteisybės žeidžia žmoniją ir reikalauja labiau rūpintis taika ir teisingumu. Žmogaus smurtas prieš kitą žmogų nesuderinamas su jokia religija ir ypač su trimis monoteistinėmis religijomis. Gyvybė yra šventa, nes ji – Dievo dovana. Penktasis Dekalogo įsakymas skelbia: „Nežudyk!“. Dievas yra gyvybės Dievas ir jis ją saugo ir gina. Taip pat ir mes, sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą, turime tą patį daryti. Kiekvienas žmogus, būdamas Dievo kūrinys, yra mūsų brolis, nepriklausomai nuo savo kilmės ar tikybos. Kiekvieną žmogų privalome priimti su tokiu pačiu gerumu, su kokiu jį priima Dievas, kuris ištiesia savo gailestingą ranką kiekvienam, nepriklausomai nuo tikybos ar kilmės, rūpinasi visais, kuriems reikia jo pagalbos – vargstančiais, sergančiais, atstumtais ir bejėgiais. Jei gyvybė yra pavojuje, mūsų pareiga dar labiau ją ginti. Nei smurtas nei mirtis netars paskutinio žodžio Dievo akivaizdoje, nes jis yra meilės ir gyvybės Dievas. Mes turime jį karštai melsti, kad padėtų mums Europoje, Šventojoje Žemėje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir visur pasaulyje gyventi pagal taikos, susitaikinimo, atlaidumo ir gyvybės logiką.

Pranciškus paminėjo žydų tautos kančias, persekiojimus ir Shoah tragediją – barbariškai nužudytus šešis milijonus Europos žydų. Popiežiaus kalboje buvo paminėta ir tragiška Romos žydų bendruomenės istorijos data – 1943 m. spalio 16 d. – kuomet daugiau kaip tūkstantis vyrų, moterų ir vaikų buvo išvežti į Aušvicą. Shoah mus moko, jog visada turime būti labai budrūs, kad galėtume laiku imtis ginti žmogaus orumą ir taiką.

Brangūs vyresnieji broliai, - sakė popiežius, - turime būti dėkingi už visa ką buvo galima nuveikti per pastaruosius penkis dešimtmečius, kad vieni kitus geriau pažintume, augtų tarpusavio pasitikėjimas ir draugystė. Melskime kartu Viešpatį, kad vestų mus į laimingą geresnę ateitį. Dievas mums yra paruošęs laimingą rytojų, kaip sako pranašas Jeremijas: „Aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai Viešpaties žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį.“ (Jer 29,11). Viešpats mus telamina ir tesaugo. Tešviečia jis mums savo veidu. Teatgręžia jis mums savo veidą ir tesuteikią gerovę. (plg. Sk 6,2426)  Shalom alechem! (Vatikano radijas)