Šventosios Žemės Kustodas. Pavargome kalbėti apie taiką

Pavargome kalbėti apie taiką. Šis žodis tampa sunkiai suprantamu. Bet negalime pavargti melstis, - sakė t. Pierbattista Pizzaballa Ofm, Šventosios Žemės Kustodas, metų sandūroje, piligrimų būrelyje atsakydamas į kelis italų internetinio portalo „Vita“ klausimus. Paprastais ir blaiviais žodžiais jis nusakė ne itin šventišką nuotaiką Izraelyje ir visame regione.

Daesh (ISIS) vėliava pasirodė ir čia. Tikriausiai, žinant Izraelio sugebėjimą saugoti sienas, tai nėra iš svetur atvykę asmenys, (...) tačiau šio ženklo nereikia ignoruoti. Arabų (fundamentalistų) pirmasis taikinys akivaizdžiai yra Izraelio valstybė, tad panašu, kad ISIS pirmiausia taikysis į žydus. Tačiau po šeštadienio ateina sekmadienis, - perspėjo Kustodas.

Kalbėdamas apie krikščionis Šventojoje Žemėje, pranciškonas vardijo, jog tai nedidelė mažuma, be to fragmentuota, priklausanti trylikai skirtingų apeigų. Žydų yra apie šešis, arabų musulmonų apie 1,5 milijono, o krikščionių apie 170 tūkstančių. Bet ne vien tai. Vidutiniškai arabų šeimos turi 5 vaikus, žydų tris, o krikščionių du. Prie to reikia pridėti arabų krikščionių, socialiai ir kultūriškai artimų Vakarams, emigraciją.

Politiškai mūsų buvimas yra nereikšmingas. Kol bus arabų ne musulmonų, tai vers islamą atsižvelgti į kažką skirtingo nuo savęs; yra darbų, su kuriais vis sunkiau tvarkomės teritorijoje: parapijos, ligoninės ir mokyklos, atviros ir musulmonams. Jei yra viltis šiame žemės kampe sukurti taiką, tai ji yra mažuose dalykuose, kasdienybėje, konkrečiame dalykų kartu daryme, - sakė t. Pizzaballa. Tiesa, jis pridūrė, kad Izraelyje taip pat yra apie 200 tūkstančių indų ir filipiniečių, dirbančių žemės ūkyje, statybose, šeimose, tačiau su tarp jų esančiais krikščionimis beveik nėra jokių kontaktų: dėl kalbos barjero, dėlto, kad jie gyvena žydų kvartaluose, dėl to, kad jų poilsio ir maldos diena yra šeštadienis, o ne sekmadienis...

Kalbėdamas apie nesenus teroro aktus Paryžiuje, pranciškonas pasakė, kad išklausė žinias apie juos su dideliu nerimu, užuojauta, bet taip pat žinodamas, kad kai kuriose Artimųjų Rytų zonose tai vyksta kiekvieną dieną.

Fundamentalizmas auga smarkiai degradavusiose ir skurdžiose aplinkose, kuriose sunitiškasis salafitų vahabizmas lengvai priskiria Vakarams atsakomybę už nepakeliamas gyvenimo sąlygas.  Apkaltinti kitus yra lengva. Lengva bet kokioje platumoje. Tačiau čia reikia atsižvelgti į tris sociopolitinius veiksnius. Pirma, kaip rodo tragiški Sirijos ir Irako atvejai, kažkada Vakarų nustatytos nacionalinės sienos nėra realistinės. Antra, modernybė, kaip ją suprantame mes, pasižyminti asmeninėmis laisvėmis ir demokratija, yra krikščionybės vaikas. Arabų visuomenės turi asmens sampratą, kuri labai skiriasi nuo mūsų sampratos. Trečia, problema islamo, kuris nesugeba atskirti religinio matmens nuo pasaulietinio. Tai yra kliūtis, kuri gali būti neperžengiama.  

Neslepiu, kad esame pavargę kalbėti apie taiką, bet neturime nustoti melstis. Ir piligrimų atvykimas šiuo požiūriu tiek pat svarbu, kaip ir jų teikiama ekonominė parama čia dirbantiems. Turime melstis, bet begalime tikėtis, kad Dievas sudarys taiką. Jis gali sukurti sąlygas, bet tai žmonės turi susitaikyti, pradėdami nuo mažiausių dalykų, nuo apačios iki viršaus, - kalbėjo Šventosios Žemės Kustodas.