Šventoji Šeima

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2,1-52)

NAMŲ MOKYKLA

Šventoji Šeima – tai Dievo žinia visoms pasaulio šeimoms, apie tai, kad šventumas nėra vien tik asmeninis žmogaus reikalas. Jis įmanomas ir tada, kai gerumas, bendrai išgyventas šventumas šeimoje, pasireiškia ir žmonių tarpusavio santykiuose.

Iš tikrųjų šventumas nereiškia tobulumo. Juk to nebuvo ir Marijos, Juozapo ir Jėzaus santykiuose. Jie taip pat susidūrė su problemomis, kurias sukėlė paauglys sūnus, ir jų tarpe buvo nesusipratimų, atviro nesupratimo, ką pastebi ir evangelistas: „Bet jie nesuprato jo žodžių“.

Šventumas - tai ne trūkumų nebuvimas, bet sugebėjimas mąstyti Dievo mintimis ir su džiaugsmu jas paversti darbais. Mes suprantame, kad Dievo minties viršūnėje yra meilė, todėl, jei namuose gyvena meilė, tai reiškia, kad ten yra ir Dievas.

Mums šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie dvasinę meilę, bet apie gyvą ir veiklią, kasdieninę, matomą ir nematomą meilę. Tokia meilė pasireiškia švelnia glamone, rūpestingai paruoštu valgiu, jausminga pravarde, linksmu žodžiu, kuris išsklaido susidariusią įtampą, parodyta kantrybe, išklausant nusiskundimus ir troškimu apkabinti ir priglausti artimą žmogų. Nėra dviejų meilių: meilės Dievui ir meilės žmogui. Dievo planuose yra vienintelė meilė, kuri Adomą jungia su Ieva, mus - su mūsų draugais, tėvą ar motiną - su savo vaikais, o Dievą Betliejuje sujungė su visa žmonija…

„Jis grįžo su jais į Nazaretą ir buvo jiems klusnus,“- savo pasakojimą baigia evangelistas. Jėzus palieka Įstatymo mokytojus ir eina su Juozapu ir Marija, kurie yra Jo gyvenimo mokytojai. Metų metais Jėzus mokėsi meno būti žmogumi, žvelgdamas į savo gimdytojus: ją, švelnią, tačiau tvirtą ir niekuomet nepasiduodančią ir, jį, nepasižymintį ypatingu griežtumu tėvą, mokantį visuomet pasitraukti į šešėlį. Matydamas juos Jėzus ir vėliau negalėjo kitaip vertinti moterų, kaip tik parodydamas dėmesį jų uolumui ir, ko gero, neatsitiktinai dabar moterys sudaro didžiąją ištikimųjų Jėzaus sekėjų dalį. Tik matydamas Šventojoje Šeimoje susiklosčiusius santykius Jis skelbė naują ryšį tarp vyro ir moters, pasižymintį lygiomis teisėmis ir nedrumsčiamus baimės.

Dar prieš paskelbdamas palaiminimus Jėzus jau buvo juos matęs, išgyvenęs ir išmokęs iš jų: jie buvo neturtingi, teisūs, tyraširdžiai, nuolankūs, taikūs ir gailestingi visiems. Jų kalba buvo: „taip“, jei „taip“, „ne“, jeigu „ne“. Jėzus gerai jautėsi su Marija ir Juozapu ir neveltui, kalbėdamas apie dangaus Tėvą, panaudojo tą patį vardą, kurį, be abejo, ne kartą buvo ištaręs Juozapui: „Abbá“ – „Tėveli“. Manyčiau, kad norėdamas su visais pasidalyti jausmu, kurį patyrė, augdamas toje šeimoje, Viešpats pasakė: „Jūs visi esate broliai“.

Ir šiandien daugybėje šeimų, taip, kaip ir Nazareto šeimoje, tyliai, be prožektorių šviesos, gal kartais ir su nemažais sunkumais, kuriami meilės, artumo, tarpusavio pagalbos, tokie svarbūs, kad ir mažuose dalykuose, ryšiai. Tai šventos šeimos. Šeima yra ta vieta, kur mokomasi Dievo vardo, o patys gražiausi Jo vardai yra Meilė, Tėvas ir Motina.

Šeima – tai vieta, kur pirmiausiai patiriama meilė, o tai reiškia: pirmiausiai pajuntamas Dievas, dar anksčiau, negu bažnyčioje. Šeimoje gautos žinios apie Dievą yra svarbesnės už tas, kurias duoda Bažnyčia. Pro namų duris išeina šventieji, mokantys patirti meilę ir patys ją dalinti ir todėl žinantys, kad jie yra laimingi.

(Mons. Adolfas Grušas)