Kalėdų vigilija

Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo. Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1,67-79)

TIKĖTI IŠGANYMU

Išganymo istoriją būtų galima trumpai nusakyti keliais žodžiais. Joje susitinka Dievas ir žmogus. Dievas niekuomet nepailsta kelti aukštyn savo kūrinį, kurį sukūrė pagal savo paveikslą, į save panašų, tuo tarpu žmogus niekuomet nepavargsta griauti tai, ką Dievas rūpinasi sukurti, atnaujinti, atstatyti, pakelti prie savęs…

Ši savotiška kova truks iki pat istorijos pabaigos, kol galiausiai viskas bus sustatyta į savo vietas. Dievas bus su tais, kurie leido, kad jų gyvenimas būtų atkurtas pagal Dievo valią, tuo tarpu tie, kurie neleido, kad Viešpats taip veiktų juose, amžiams liks savo dvasinėje ir fizinėje tuštumoje. Apaštalas Jonas, ko gero, neveltui Apreiškimo knygoje kalba apie „antrąją mirtį“…

Apmąstydami amžinąjį Kalėdų nakties slėpinį turėtume pripažinti, kad mes, o drauge su mumis ir daug kitų krikščionių tik liturgijoje šloviname išganymo paslaptį. Mes giedame panašiai, kaip ir Zacharijas, prisimindami šlovingą praeitį ir dabar vykstančius stebuklus, tačiau užmiršdami, kad reikalingas taip pat ir mūsų pačių tikėjimas, kuris konkrečiai persmelktų visą gyvenimą, visą mūsų istoriją.

Zacharijas šlovino Dievą Izraelio istorijoje, tačiau prie visos tos giesmės nepridėjo savo asmeninio tikėjimo. Apsireiškęs arkangelas Gabrielius priekaištavo Zacharijui, kad jis netikėjo jam skirtu Dievo pažadu. Zacharijas ištisus devynis mėnesius išbuvo nebylys, o gimus Jonui krikštytojui prabilo, giesme šlovindamas Dievą. Ši giesmė buvo tobula Dievo požiūriu, tačiau nebuvo tobula iš Zacharijo pusės, nes ten pritrūko jo tikėjimo.

Akimirką prisiminkime mūsų nuostabias liturgines apeigas, kvapius smilkalus, dvasią keliančias giesmes, puošnias ceremonijas, kurios numato kiekvieną kunigo judesį prie Dievo altoriaus… Galime sakyti, kad viskas išmąstyta iki smulkmenų, kiekvienam, dalyvaujančiam apeigose, yra numatyta vieta, kiekvienas savo malda gal įsijungti į bendrą visų maldą. Deja, labai dažnai nepavyksta išsivaduoti iš įspūdžio, kad visos tos apeigos ir atliekama liturgija dvelkia tuštuma. Ko trūksta?… Stinga mūsų tikėjimo, mūsų meilės, mūsų vilties.

Stinga mūsų širdies, sielos, mūsų dvasios. Nors mūsų kūnas ir dalyvauja pamaldose, tačiau dvasia nuolat skrenda mintimis kitur, kur yra labai daug rūpesčių, kur mes kuriame savo planus, kaip sukurti savo pačių karalystę. Mes giedame apie Viešpaties darbus, bet negalėtume pasakyti, kad patys esame tas Viešpaties darbas. Švenčiame išganymą, tačiau nesame pasirengę būti išganyti. Šaukiamės Viešpaties, galingo Išgelbėtojo, tačiau tuo pat metu liekame nuodėmės ir mirties purve.

Kasmet švenčiama Kalėdų šventė paprastai palieka ir vieną kartoką prieskonį: mes suvokiame, kad per ištisus metus mūsų gyvenime praktiškai niekas nepasikeitė. Galbūt taip atsitinka todėl, kad mes švenčiame, bet neįtikime?…

(Mons. Adolfas Grušas)