Filmas „Avinėlio vartai“: krikštas nerutiniškai

Lapkričio 13 dieną Romoje, naujojo Europos kino festivalyje, buvo parodytas paskutinis režisieriaus Audriaus Stonio filmas „Avinėlio vartai“ apie krikštą. A. Stonys, 2002 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pats pristatė filmą ir taip pat apsilankė mūsų redakcijoje. Šiame interviu kviečiame, kartu su režisieriumi, kitaip pažvelgti į krikštą.

Filmo žiūrovai pamatys žmones, kurie gauna krikštą ir kurie yra labai skirtingi: maži ir dideli, iš Lietuvos ir Afrikos, katalikai ir ortodoksai. Ką šia įvairove norima pasakyti?

A. Stonys: Pats filmo sumanymas būtent tuo ir rėmėsi – norėjo pažiūrėti ne į tai, kas mus skiria, bet į tai, kas vienija. Norėjome per skirtingas konfesijas priartėti prie krikšto šaknų. Pažiūrėti ką esame išsaugoję, ką skirtingos konfesijos tokio vertingo, autentiško yra išsaugoję ir per dabartines apeigas priartėti prie Kristaus krikšto. Kiekvienas iš mūsų – katalikai, ortodoksai, protestantai – esame išsaugoję krislelį autentikos, tikrumo, iš kurių atsargiai, lyg mozaiką dėliojant galima pamatyti tikrąjį vaizdą.

Ką mums, katalikams, gali priminti ar parodyti kitos konfesijos? Ką Jūs, filmavimo ir kūrybos procese, atradote vertingo, gal kažko galėtume išmokti?

A. Stonys: nežinau ar mums iš tiesų reikėtų mokytis, kažką keisti, bet buvo labai įdomu stebėti, kad kiekviena konfesija ir kiekviena tauta atsineša į krikšto vandenis savo skausmus, problemas, emocijas, kas jiems yra skaudžiausia ir brangiausia. Ir filme yra scena, kur į Jordano vandenis neria Ruandos žmonės ir prieš paneriant, prieš krikšto apeigą yra sakomi žodžiai – „tegu skurdas ir karas lieka šituose Jordano vandenyse“. Mes jau pamiršome kas yra karas, iš istorijos vadovėlių žinome, skurdas – nebeįsivaizduojam tikrosios šito žodžio prasmės, o jiems tai kasdienybė, tai, kas skaudžiausia ir aktualiausia, tai, ką jie nori palikti Jordano vandenyje. Aišku, niekada nepasieksime to emocingumo, to begalinio jausmingumo, su kuriuo jie eina į krikštą, vos ne alpdami, ekstatinėje būsenoje. O jei ko išmokt, tai turbūt tą tokį neformalumą, to ritualo nepavertimą kažkokiu judesių rinkiniu, bandant pajausti, pajusti savimi, išgyventi visa širdim, ką dažnai matome kitose konfesijose. Labai dažnai susiduriam su tuo, kad krikštas tampa tarsi nedidele įžanga į „pagrindinę“ krikšto dalį, balių. O iš tiesų suvokti tai, kas vyksta yra be galo svarbu, (vyksta) svarbiausias tavo gyvenime tavo gyvenime įvykis. Tam turbūt reikia nubraukti rutinos dulkes, kad galima būtų pamatyti tikrąjį vaizdą.

Filmo pasakojimą apie krikštą susiejote su pavadinimu „Avinėlio Vartai“. Krikštas, avinėlis ir vartai: ar galite daugiau pakomentuoti šių trijų žodžių sąsajas. 

A. Stonys: Filmo pavadinimas buvo ilgai ieškomas, buvo įvairiausių versijų, buvo ir „Išganytojo vartai“ ir kitaip. „Vartai“ buvo nuo pat pradžių, nes norėjosi (išreikšti) perėjimą į kitą erdvę, kitą būseną, kitą buvimą. „Vartai“ turbūt yra pats tiksliausias įvaizdis. O „avinėlis“ atsirado paskutinę akimirką, tarsi pabrėžiant ir aukos, ir bejėgiškumo, ir atsidavimo momentą, kartu akcentuojant tai, kad krikštas tam tikra prasme yra Kristaus aukos atkartojimas. Dažnai pamirštama, kad krikštas yra mirties ir prisikėlimo ritualas. Vanduo, užpilamas ant galvos, nėra vien „nuodėmių nuplovimas“, nėra higieninis ritualas. Tai panardinimas, „panėrimas į skystą kapą“. Virš tavęs užsiveria Jordano vanduo, tu miršti, palieki senąjį kūną ir iškyli kaip naujas žmogus, palieki tą Adomo kūną ir iškyli Kristaus tau dovanotu kūnu. Tad tas „Avinėlio aukos“ momentas mums pasirodė labai svarbus.

Filmą kūrėte ne vienas, nemažai laiko, nemažai keliavote. Kokios buvo šio filmo sukūrimo aplinkybės?

A. Stonys: Filmas buvo sukurtas brolio (pranciškono) Gedimino Numgaudžio. Iš jo širdies ir idėjos jis kilo, ta idėja buvo išnešiota, turbūt ne vienerius metus, aš tik buvau pakviestas į šį filmą. Ir supratau, kad pradžioje br. Gediminui, o po to mums visiems tai nebuvo eilinio filmo gamyba. Tai nebuvo gamybinis procesas, kai stengiamasi minimaliom laiko ir pastangų sąnaudom pasiekti optimalų rezultatą. Tai buvo dvasinė kelionė, mums buvo be galo svarbu ne tik nufilmuoti tas vietas, kur krikšto ritualas gimė, buvo, bet ir kartu ir dvasiškai prie to prisiliesti, išjausti, pajusti, pabūti ten. Mes praleisdavom daug laiko. Kita filmavimo grupė jau seniai būtų nufilmavusi ir išvažiavusi, bet mums buvo svarbu ten būti, melstis, skaityti Senąjį ir Naująjį Testamentą, ne tik fiziškai, ne tik kameros objektyvu, bet ir sielom prisiliesti prie tų vietų. Dėlto to filmo procesas buvo pakankamai ilgas, mes filmavome du metus; buvome Lietuvoje, Izraelyje ir Jordanijoje. Aišku, tai įtakojo patį filmą, nes iš teorinio lygmens pereini į kažkokį visai kitą lygmenį, kai savim viską pajauti – ir karštį, dykumos, kuria žydai keliavo, skaudų, smeigiantį, aštrų karštį, su juodais akmenimis, aštriomis briaunomis – įsivaizduoju kaip tie žmonės ėjo per dykumą... Ir tada supranti gaivinančio ir atnaujinančio vandens malonę, kuri buvo dovanota mums.

Ačiū. (Už galimybę pakalbinti režisierių taip pat dėkojame Lietuvos kultūros atašė Italijoje J. Rėklaitei)

(Vatikano Radijas)