Popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė šių metų Nobelio taikos premijos laureatus

Privačioje audiencijoje popiežius Pranciškus lapkričio 7-ąją priėmė šių metų Nobelio taikos premijos laureatus, vadinamojo „Tuniso dialogo kvarteto“ narius: Mohamed Fadhel Mahfiudh, Abdessatar Ben Moussa, taip pat kitų dviejų laureatų Wided Bouchamaoui ir Houchine Abbassi atstovus.

Galime prisiminti, kad būtent Tunise prasidėjo per šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus nusiritusi protestų ir permainų banga. 2010 metų gruodžio 15-ąją Mohammed Buazizi, vaisių ir daržovių pardavėjas, jaunas 26 metų vyras, apsipylė benzinu ir save padegė prieš Ben Arous miesto, Tuniso pietuose, gubernatoriaus rūmus. 2011 metų sausio 4-ąją jis mirė nuo patirtų sužeidimų. Tokiam dramatiškam žingsniui šis jaunas vyras ryžosi iš nevilties ir pykčio, kai jį, jau ne pirmą kartą, viešai pažemino policijos pareigūnai, apvertę jo vežimėlį su prekėmis, konfiskavę svarstykles, apstumdę esą už tai, kad jis neturėjo tvarkingų dokumentų ir neturėjo pinigų kyšiui. Po šio epizodo vaikinas, iš savo menko uždarbio išlaikęs septynių žmonių šeimą, patraukė į gubernatoriaus rūmus pareikalauti teisingumo, bet čia niekas jo neišklausė ir jį išsiuntė už durų. Pažemintas ir bejėgis jis, kaip šiandien sakoma Tunise, „save paaukojo“. Jo gyvenimo situacija nebuvo išimtis, pyktis ir frustracija jau ruseno tarp daugelio, tad ši mirtis tapo tarsi kibirkštimi, uždegusia protesto gaisrą, išplitusį visoje šalyje per labai trumpą laiką. 23 metus šalį valdęs prezidentas Zine el-Abidine Ben Ali paspruko, o šalies visuomenė atsidūrė prieš pasirinkimą – kokią ateitį kurti?

Kaip gerai žinoma, Tunise prasidėję protestai palietė ir aplinkines šalis, jiems suteiktas „arabų pavasario“ vardas, nes jie buvo įkvėpti teisingumo poreikio, pasipiktinimo režimų savivale ir korupcija, reikalaujant socialinių ir pilietinių teisių, tarp kurių ir moterų orumo pripažinimo. Deja, šiandien jau aišku, kad žodis „pavasaris“ gali būti taikomas tik su išlygomis. Libijoje ir Sirijoje pavasaris tapo tikra žiema: šalyse įsiplieskė pilietinis karas, sauvaliauja tūkstančiai iš kitur atvykusių kovotojų, žmogaus gyvybė mažai ko verta ir šiandieninė situacija daug blogesnė, nei prieš 2011-uosius. Didžiulius sukrėtimus pergyveno Egiptas ir Jemenas, Alžyre, Maroke, Jordanijoje ir keliose kitose šalyse žmonės taip pat susitelkė protestams, bet jie netrukus nuslopo, žinoma, ne be valdžios pastangų.

Tačiau būtent Tuniso atveju socialinė revoliucija išaugino gerų daigų – šalis sugebėjo peržengti pilietinio karo riziką, stabilizuoti visuomenę ir priimti konstituciją, kuri yra pakankamai moderni, kurioje žmogaus teisėms iš tiesų suteikta centrinė vieta. Tačiau tai nebuvo lengvas ar paprastas pasiekimas. Po diktatūros žlugimo iškilo ir susidūrė dvi didelės jėgos: labai skirtingos tarpusavyje grupės, nuo komunistų iki liberalų, tačiau sutariančios dėl pasaulietinės valstybės principų ir, iš kitos pusės, islamistinės partijos, laimėjusios pirmuosius rinkimus, kurios taipogi nebuvo vienalytės: vieni jų nariai buvo nuosaikūs, o kiti fundamentalistai. 2013 metais įtampa tarp šių frontų ypatingai padidėjo, ypač po dviejų politinių žmogžudysčių. Štai čia įsiterpė ir lemiamą vaidmenį atliko „Dialogo kvartetas“, sudarytas iš keturių organizacijų: didžiausios šalies profsąjungos (UGTT), Žmogaus teisių gynimo lygos, Advokatų asociacijos bei Industrijos, prekybos ir amatų sąjungos. Kvartetas padėjo visoms pusėms atsisėsti prie stalo ir išspręsti krizę susitarimu, nelengvu, tačiau be smurto, galiausiai priimant naują ir kompromisinę konstituciją. „Pilietinė valstybė musulmoniškai tautai“: taip vienas politikas apibendrino šalies pasirinktą kryptį, tokią skirtingą nuo fundamentalistinio „Islamo valstybės“ projekto Sirijoje ir Irake. „Už lemiamą indėlį kuriant pliuralistinę demokratiją Tunise“, taip motyvavo Nobelio premijos komitetas savo apdovanojimą Tuniso nacionalinio dialogo kvartetui. (Vatikano radijas)