Sukurtas įrankis komunikacijos Bažnyčioje ir su Bažnyčia tyrinėtojams

Paskutinę rugsėjo dieną buvo pristatytas Popiežiškosios socialinių komunikacijų tarybos ir Popiežiškojo saleziečių universiteto Komunikacijų fakulteto parengtas projektas: biblioteka – katalogas internete su tekstais, kurie liečia katalikų Bažnyčios – popiežių, susirinkimų, institucijų, valdovų – mokymą arba potvarkius apie „komunikaciją“ plačiausia prasme: apie ką ir kaip kalbėti (arba nekalbėti)?

Jau veikia paieškos variklis interneto svetainėje www.chiesaecomunicazione.com („Bažnyčia ir komunikacija“), šiuo metu aprėpiantis 1105 dokumentus, nuo I iki XXI amžiaus. Seniausieji dokumentai pateikiami lotyniškai, su vertimu į italų kalbą, o šiuolaikiniai dokumentai gali būti perskaityti angliškai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai ir kitomis kalbomis.

Pristatant šį projektą arkivyskupas Claudio Maria Celli, Popiežiškosios socialinių komunikacijų tarybos pirmininkas ir kunigas salezietis Franco Lever sakė, kad jo tikslas pirmiausia yra leisti studijuojantiems ar tiesiog susidomėjusiems prisiliesti prie pirmųjų šaltinių, sužinoti vardą, datą, aplinkybę, nuorodą į pilną tekstą internete ir, atsispiriant nuo jų, toliau gilintis į tai, kaip ir kokiame kontekste Bažnyčia komunikavo amžių bėgyje. Duomenų bazė bus plečiama toliau.

Pažvelgus chronologiškai į dokumentus, matome aiškų jų skaičiaus šuolį IV amžiuje, kuris paaiškinamas, viena vertus, krikščionybės legalizavimu imperatoriaus potvarkiu, tuo pačiu jai išnyrant į viešąją erdvę, antra vertus, būtinybe harmonizuoti ir tiksliau nustatyti krikščioniškojo tikėjimo turinius  - plačiame geografiniame kontekste  gyvavo daug naujojo tikėjimo įkvėptų bendruomenių, tačiau jų išvystytos doktrinos ir tradicijos nesutapo arba atvirai konfliktavo. Todėl buvo sušaukti pirmieji regioniniai ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kurie nuspręsdavo, kokios doktrinos ar elgesio būdai yra tinkami. Šioje perspektyvoje aišku, kad IV ir vėlesniuose amžiuose daug „komunikacinių potvarkių“ buvo cenzūriniai, nukreipti prieš kokio nors autoriaus raštų ar doktrinos sklaidą. Pavyzdžiui, visuotiniame Nikėjos susirinkime 325 metais buvo pasmerktas Arijaus mokymas, tokioje pat dvasioje 398 metais imperatoriaus dekrete smerkiamos „žalingos“ knygos ir tie, kur jas sąmoningai skleidžia. Kita potvarkių grupė liečia dvasininkų arba krikščionių elgesį ir discipliną: pavyzdžiui, nederamą lankymąsi tuometiniuose „spektakliuose“, kuriuose toli gražu ne estetinė vertė buvo svarbi; draudimą užsiimti lupikišku skolinimu ir pan.

Laikui bėgant atsiranda kitos tematikos: V amžiaus pabaigoje popiežiai Feliksas III ir Gelasijus kreipiasi, atitinkamai, į imperatorius Zenoną ir Anastazijų, rašydami, kad jų aukščiausias autoritetas liečia „žemiškus reikalus“, tad jiems tiktų klausytis, o ne patiems mokyti, kai kalbama apie „šventus“ dalykus bei  ragino netrukdyti Bažnyčiai laikytis savo įstatymų. Tai vieni iš ankstyviausių tekstų, kurių dėmesio centre religijos laisvė, Bažnyčios ir valstybės santykis, nuo tų laikų aptariamas iki pat šiandien.

VI ir VII amžiaus sandūroje jau aptinkame ilgos atvaizdų kontraversijos pradžią, atgimusią po tūkstančio metų, per Reformą, kartais iškeliamą ir mūsų dienomis: ar šventųjų paveikslai, statulos, malda prie jų nėra stabmeldiškas veiksmas? Piešiniai, vyskupui, juos sunaikinusiam savo bažnyčioje, yra tam, „kad neraštingieji ant sienų galėtų perskaityti tai, ko negali perskaityti rankraščiuose“, rašė popiežius Grigalius 599-aisiais metais, kitame laiške pridurdamas, kad ne piešiniais papasakota istorija yra bloga, o netinkama pagarba jiems.

1065 metais popiežius Aleksandras II sudraudė princą Landolfą už tai, kad šis vertė žydus krikštytis: „mūsų Viešpats Jėzus Kristus niekad prievarta nieko neįpareigojo savo tarnystei, bet apsiribojo nuolankiais paraginimais, kiekvienam palikdamas valios laisvę, skirdamas mus amžinajam gyvenimui ne teisdamas, bet atpirkdamas iš klaidos savo kraujo išliejimu“, rašė tuosyk popiežius. Šią nuostatą pakartojo ir keli kiti jo įpėdiniai, tačiau visai kitaip vertino tuo metu krikščionybės viduje gimstančius eretinius judėjimus, kuriuos traktavo kaip tramdytinus sauvaliavimus.

Šitaip, paliesdami daug didžiųjų Bažnyčios gyvenimo klausimų, atkeliaujame iki XX amžiaus, kurio antroje pusėje galutinai išplėtotas mokymas apie žmonių laisvą ir atsakingą komunikaciją, kaip didžiulį turtą ir gėrį, atitinkantį žmogaus orumą. (Vatikano radijas)