Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10,46-52)

UŽUOJAUTOS AKIMIRKA

Aklas elgeta… Kaip paskutinis iš vargšų, žlugus visoms viltims, jis sėdi šalikelėje, atrodytų, sustingęs savo nelaimėje ir pasidavęs likimo smūgiams…

Laimei, visiškai netikėtai pro jį eina Jėzus, kuris neleidžia žmogui pasiduoti ir jaustis pralaimėjus. Vien to pakako, kad viskas atgytų ir tarsi pradėtų suktis iš naujo. Bartimiejus pradeda garsiai šaukti Jėzų: „Pasigailėk manęs!“

Jis prašo pagalbos ir gailestingumo, nes blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti žmogui – tai įsimylėti savo aklumą.

Minia, tarsi siena, atitveria elgetą nuo Jėzaus ir tildo jį, nes vargšai visuomet drumsčia nuotaiką. Jie netgi kažkiek kelia baimę, nes yra atsidūrę tame paribyje, kuriame niekuomet nenorėtume būti, jie yra skaudžioji gyvenimo pusė, kurios labiausiai bijome.

Tačiau Jėzaus žvilgsnis pirmiausiai sustoja ties žmogaus vargu. Viešpats vertina ne žmogaus moralumą, o jo skausmą: „Kelkis, jis tave šaukia“.

Visa tai, ką aprašo evangelistas, atrodo kažkiek perdėta: aklasis ne kalba, o šaukia, jis ne nusivelka apsiaustą, bet jį numeta, ne atsistoja, o pašoka ant kojų… Visa tai nėra atsitiktinumas. Kaip tik toks yra tikėjimas: jame visuomet yra kažkas perdėto, nelogiško ir gražaus. Tikėjimo malonėje slypi tokia jėga, kurios net neįtarėme turį. Tikėjimas atneša į mūsų gyvenimą naujų spalvų, daugiau jėgos, viskas vyksta pagal Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“. Tikėjimas neša gėrį, kuria pilnakraujį gyvenimą, o ryšys su Kristumi pagydo visą žmogaus būtį.

Iš tiesų aklojo pagydymas prasidėjo tą akimirką, kai jis susidūrė su Jėzaus dėmesiu ir užuojauta. Jam, kaip ir visiems žmonėms, reikėjo, kad pirmiausia kas nors jo išklausytų: įsijaustų į jo sužeidimus, išgirstų viltis, sužinotų, ko jis alksta, trumpai sakant, kad atsirastų, kas tikrai jį myli!

Jis pagyja, išgirdęs jam skirtą švelnų balsą. Dar neatgavęs akių šviesos, jis pagyja, kaip žmogus. Elgeta tampa tokiu pat, kaip ir kiti, nes išgirdo jam skirtus meilės kupinus žodžius.

„Jis pašoko“, numetė visas lazdas, kad nuskubėtų, nors ir nematydamas, pas tą balsą, kuris jį šaukia, girdėdamas tik Kristaus ištartus žodžius, atrodytų, dar tebeaidinčius ore. Lygiai taip pat ir kiekvienas krikščionis gyvenime randa savo kryptį dar nematydamas, bet su pasitikėjimu klausydamas Dievo Žodžio, kurį išgirsta Evangelijoje, savo sąžinėje, istorijos įvykiuose, visos kūrinijos džiaugsmuose ir nesėkmėse.

Jėzaus aklajam užduotas klausimas yra  kupinas meilės: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Jei kurią nors dieną mes išgirstume tokį Viešpaties klausimą, ką jam atsakytume? Tai iššūkis, liudijimas apie tai, ką iš tiesų nešiojamės savo širdyje.

Šiandien, klausant pasakojimo apie aklojo pagydymą, vertėtų atkreipti dėmesį, kad dar iki stebuklo padarymo Jėzus parodė elgetai užuojautą. Ji šiomis dienomis lieka bene vienintelė jėga, galinti daryti stebuklus, tik ji gali viltimi užpildyti pasaulio skausmą. Mes irgi galime tapti panašiais į Kristų, tegul ir nedarydami stebuklų, bet leisdami, kad užuojauta būtų gyva mūsų širdyse.

(Mons. Adolfas Grušas)