Vienas iš Vatikano II Susirinkimo vaisių buvo nuolatinio diakonato tarnystės atnaujinimas, po daugybės šimtmečių pertraukos. Jau „Apaštalų darbuose“ yra pasakojama apie pirmuosius diakonus: apaštalai juos paskyrė, kad tarnautų bendruomenei artimo meilės darbais, jiems patiems galint atsidėti maldai ir Žodžio skelbimui (žr. Apd, 6). Ir nors diakonų pašaukimas yra patvirtinamas šventimais, šis Apaštalų darbų epizodas taip pat išryškina, kunigystės atžvilgiu, diakonato pašaukimo skirtingumą ir savitumą. Jei diakonato institucija buvo gyvastinga pirmais V amžiais, tai vėliau ji sumenko ir tapo suvokiama tik kaip laiptelis į link kunigo šventimų. Tačiau ji nebuvo pamiršta. Prieš 50 metų Vatikano Susirinkimas ją vėl sugrąžino į Bažnyčios gyvenimą, pakviesdamas į šį pašaukimą atsiliepti ir vedusius vyrus. Diakonato atnaujinimo jubiliejui šiomis dienomis Romoje buvo skirta konferencija, apie kurią kalbamės su joje dalyvavusia, kartu su dviem kandidatais, Virginija Malinauskiene, Nuolatinių diakonų programos Kaune (diakonai.lt) koordinatore.
Konferencija prasidėjo spalio 21 dieną ir baigsis spalio 25-ą. Pats konferencijos principas atitinka 50-ečio šventimą, nes visa programa ir sukasi apie tai, kaip sekasi per penkiasdešimt metų rengti nuolatinius diakonus įvairiuose kraštuose, visame pasaulyje. Labai įspūdingai, kai susirenka penki šeši šimtai žmonių į vieną salę, iš įvairių kraštų, įvairių žemynų, ir afrikiečiai, ir tailandiečiai, tiesiog neįmanoma visų pažinti, su kiekvienu pasisveikinti. Tai tikrai pritrenkianti įvairovė ir kai buvo pristatinėjami atskiri kraštai, žemynai, kaip viskas vyksta, kokie žmonės ir kokios tarnystės, matai, kad labai įvairu. Nėra vienos programos (visai) katalikų Bažnyčiai – pagal ją parengei ir visi vienodai tarnauja. Išryškėjo didelis skirtingumas, kultūrinis, labai daug skirtumų.
Kokia buvo nuolatinio diakonato pradžia, po šios tarnystės atnaujinimo?
Rengimosi diakonystei pradžia ko gero turėjo būti labai įkvepianti. Iš kai kurių kraštų pristatymų galima susidaryti nuomonę – tik po Vatikano II Susirinkimo jie atsiliepė ir turi tikrai daug diakonų, programos išvystytos, bet, tuo pat metu, problematika lenda ir vis nauja. Nebūtų galima pasakyti, kad tie kraštai, kurie prieš penkiasdešimt metų pradujo rengti nuolatinius diakonus, kad dabar jau nebeturi problemų, žino ką daro, viskas labai skaidriai ir aiškiai. Kituose kraštuose, kaip kad Lietuva, esame tik pradėję rengtis. Kai klausai, matai, kad kai kurie dalykai labai panašūs. Reikia būti labai jautriems, pradedant nuo vyskupų: kurie turi savo viziją, kviečia rengimuisi ir kviečia komandas, kurios turi rengti. (Reikia) to aiškumo, ko jie tikisi, ko nori ir ko labiausia reikia to krašto Bažnyčiai, kur ta tarnystė, kur tie žmonės, kurie Kristaus tarno ženklu turi būti. Kur jie turi būti matomi, kam turi būti rengiami.
Tas matymas labai skirtingas. Konferencijoje matėme video įrašus, pavyzdžiui, iš Indijos. Tiesiog pats nuostabiausias pasitarnavimas: kai eina diakonas su sesele į pakraščius, paribius, pas žmones, ir moko pačių elementariausių dalykų. Štai, surenka mamų grupę ir moko elementarios higienos, kaip pasigaminti iš tam tikrų augalų vaistus tvarsčiams ar dar kam nors, kaip padaryti labai paprastus dalykus – švariai surinkti prieskonių lapelius, juos supakuoti ir parduoti, kad galėtų pragyventi. Kaip tame filme nuskambėjo: jei mama tuos dalykus mokės, tau jau šeima visa mokės. Labai konkretu, labai aišku, labai efektyvu.
Minėjote, kad kultūra lemia daug skirtumų?
Pirmą kartą girdėtas ir kultūriškai sudominęs dalykas, kurį išgirdau darbo grupėje – moteris afrikietė, kurios vyras diakonas, dalinosi, kaip tame krašte svarbu būti pasauliečiams su šventimais, nes juos žmonės labiau priima, kultūrine prasme. Kunigas, nevedęs ir be vaikų - toje kultūroje tiesiog nepriimtina jiems. Tada mažiau pasitikėjimo tokiu asmeniu. Supratome, kad vedę diakonai tos kultūros žmonėms yra labiau priimtini. Bet iškyla kita problema, tarp kunigo ir diakono šeimos, pasitikėjimo, ryšio. Kunigas yra žmogus, jo celibato kiti nesupranta, nepriima, manyčiau, kad tas turėtų kelti įtampą ir būtinybę susikalbėti.
Kiti kurioziniai, galbūt labiau problematiniai dalykai: vieni vyskupai kviečia ruoštis diakonystei vyresnio amžiaus žmones ir turi savo argumentų. Žmogus, kuris turi gerą vardą, tarnauja bažnyčiai, nuolat buvo matomas, savo dovanomis gali praturtinti bendruomenę – išėjęs į pensiją, turėdamas mažiau užsiėmimų dėl šeimos išlaikymo, turi daugiau laiko, neturi mažų vaikų, tad gali daugiau atsiduoti tarnystei.
Jei žiūrėtume iš kitos pusės, yra vyskupai, kurie kviečia jaunus vyrus, kurie taip pat turi savo dovanas ir savo privalumus, nors turi mažiau laiko, turi mažų vaikų. Bet visur pabrėžiama, parengime, ir konferencijoje žmonės asmeniškai dalijosi, kad pirmas dalykas yra šeima ir jai turi tekti didžiausias dėmesys; turi labai sąžiningai neapleisti pirmo pašaukimo. Galėtume sakyti: kokia problema, gali būti ir jauni, ir seni. Bet jei susiduria ir tokie, ir tokie, kartais, supratom, kyla įtampa tarp skirtingų kartų. Tai labai žmogiška.
Retkarčiais, kaip, pavyzdžiui, ir šiomis dienomis Vatikane vykstančio sinodo apie šeimą dalyvis iš JAV, yra pasvarstoma apie moterų diakonystę, kuri pirmaisiais Bažnyčios amžiais taip pat buvo žinoma.
Oficialiai pranešimuose aš negirdėjau šios temos, bet nuolat girdėjosi tarp pačių tarp pačių dalyvių: kad, štai, gal ateis laikas, kai bus moterys diakonės. Gal nieko naujo, bet argumentas iš vieno vyresnio amžiaus diakono, pasidalinimas buvo toks: kai nueini į ligoninę ir reikia prieiti prie moters, su ja kalbėtis, aš jaučiu, sakė jis, kad kita moteris turėtų daugiau šansų ją prašnekinti ir būtų paprasčiau, nes kai kuriomis temomis tiesiog neįmanoma šnekėti. Turbūt ne vien kalbėjimosi, bet ir (kai kuriose) patarnavimo ar kitose srityse tas būtų, ko gero, natūraliau. Bet tai ne vienintelis būdas.
Pabuvę tarp diakonų iš viso pasaulio, kaip manote, ar ši tarnystė plėsis, augs katalikų Bažnyčioje?
Kai kuriuose kraštuose, rodos, taip. Bet bendravom tik su nedidelėm grupėm, keliais atstovais, kalbiniai barjerai – negaliu apibendrinti. Bet kai kuriuose kraštuose, matosi, tai eigoje ir (linksta) į tokį plėtimąsi. Kitur girdisi atsargumo tuo klausimu.
Tad kokie pamatiniai diakonato pašaukimo ir tarnystės bruožai?
Turbūt pagrindinis dalykas – budėti ir išlaikyti tarno poziciją, Kristaus tarno poziciją, žiūrint į Jį, išbūti toje laikysenoje, nepaskęsti struktūrose, mažuosiuose dalykuose. Iš vienos pusės lengviau, kai žinai, jog atliksi tą, tą ir tą, o iš kitos pusės labai girdėjosi kvietimas būti lankstiems, pagal situaciją, girdint viduje, kur esu kviečiamas ir atsiliepiant, matant savo bendruomenę, vyskupijos ar parapijos mastu. Kita svarbi mintis, kurią išgirdau, tai būti tiltais tarp altoriaus ir žmonių: ne vien jau sukonstruotu tiltu, bet statant tiltą, kur reikia, išlenkti ar pakreipti, būti lanksčiu tiltu.
Ačiū už pokalbį.
(Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |