Pirmą dieną popiežius Pranciškus buvo prie Sinodo salės durų, kiekvieną iš mūsų pasveikino atskirai. Jis sėdi su Sinodo pirmininkais ir nuo pirmos dienos buvo aišku, kad Sinodo nariai gali tiesiai ateiti prie jo, pasakyti „labas“ ir kalbėti. Jis labai atviras. Kai turime kavos pertraukėles, jis taip pat ateina pakalbėti su visais. Likusį laiką jis sėdi ir klausosi pasisakymų. Jis mus girdi tiesiogiai. Jo buvimas yra jaučiamas, liudija, kad jis aktyviai dalyvauja procese, - žurnalui „America“ pasakojo vyskupas George Murray SJ, vienas iš Sinodo tėvų, jėzuitas.
Pasak jo, jis nejaučia susirūpinimo ar nerimo dėl to, kad pasikeis Bažnyčios doktrina. Jis priminė, kad popiežius pasakė, ne kartą, kad viena iš jo užduočių yra išlaikyti doktrinos pilnumą. Jis ir kiti kalbėjo apie praktiką. Ar galime būti supratingesni, svetingesni žmonėms, kurie netelpa į įprastas kategorijas? Tai diskusijų esmė. Vieni sako: jūs negalite koreguoti praktikos neįtakojant doktrinos. Kiti sako, kad galima išlaikyti doktriną ir pakoreguoti praktiką.
Dalykas, kurio trūksta Sinodui, pasak vyskupo iš Šiaurės Amerikos, yra biblistų, teologų, kanonistų ar kultūros istorikų analizės, kad būtų galima geriau suprasti, ką doktrina reiškė praeityje ir ką ji gali reikšti ateityje. To reikia prieš darant sprendimus. Kalbama apie santuokas, kurios žlugo, dėl įvairių priežasčių. Ką galime padaryti, kad tie žmonės jaustųsi Bažnyčios dalimi? Ar Komunija jiems yra realistiška? Ar Komunijos jiems suteikimas, tam tikromis sąlygomis, užminuoja doktrinos vertę ir tiesą? Tai sudėtingi klausimai ir vargu ar į juos galima atsakyti per tris savaites.
Vyskupas George Murray taip pat pareiškė, kad jis nejaučia rūpesčio dėl sinodo procedūrų, apie kurias Sinodo pradžioje klausė keli Sinodo tėvai: ar jos nelems išvadų, kurios neatspindės Sinodo asamblėjos diskusijų, kurios gali būti iš anksto nulemtos?
Pasak vyskupo Murray, tikrasis darbas vyksta mažose diskusijų grupėse ir jis nežinąs, kaip jų rezultatus būtų galima „iš anksto nulemti“. Komitetas, kuris surinks tuos rezultatus, yra labai subalansuotas ir galima pasitikėti, kad jis užrašys tai, ką girdėjo. O kai tai padarys ir pristatys savo ataskaitą, kiekvienas turės progą pasakyti: „jūs turite pridurti dar ir tai“. Didesnė problema, anot ganytojo, apie kurią jis girdėjo iš vyskupų, kurie jau dalyvavo ne viename Sinode, yra laiko trūkumas pokalbiams, diskusijoms. Nepakanka dviejų ar trijų savaičių, reiktų penkių ar šešių.
Kalbėdamas apie pasauliečių dalyvavimą Sinodo darbuose, turinčių pasisakymo, bet neturinčių balsavimo teisės, amerikiečių vyskupas pritarė, kad jų buvimas yra naudingas ir suteikia skirtingą perspektyvą. Viena pora kalbėjo apie tai, kaip jie prarado du vaikus ir kaip jiems padėjo parapija. Dvi moterys, iš Kanados ir Naujosios Zelandijos, daug dirba evangelizacijos srityje ir suaugusiųjų konsultavime. Vienas pasaulietis iš Indijos labai aiškiai perteikia santuokos supratimo Vakaruose ir Indijoje skirtumus. Visi aktyviai dalyvauja.
Vienas iš didžiųjų uždavinių yra atrasti kalbą, kuria kalbėti. Nemažai sunkumų kelia kultūrinis skirtingumas. Sunku atrasti žodžius, kurie šeimai padėtų tokiuose skirtinguose kontekstuose, kaip kad, pavyzdžiui, Vokietija ir Filipinai. Kitas svarbus dalykas, priduria vyskupas Murray, yra visus išklausyti – išsiskyrusius ir susituokusius, homoseksualius asmenis.
Sinodo įsteigimo 50-ečiui skirta Pranciškaus kalba, kurioje apie Bažnyčią kalbėta kaip „sinodinę“, „įsiklausančią“, pasak vyskupo Murray, buvo viena iš didžiųjų šio popiežiaus kalbų apie tai, kaip jis mato Bažnyčią ir kur nori ją vesti. Jis tiki, kad Šventoji Dvasia veikia ne vien per popiežių ir vyskupus, bet ir tikinčiuosiuose, eidami visi kartu, gali rasti kelią, kuri numatė Dievas. Reikia pasitikėti vienas kitu ir leisti Viešpačiui mus vesti per Dvasią, kuri gyvena kiekviename iš mūsų. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |