Sinodas nėra „mūšio laukas“

Apžvelgus žiniasklaidos įvairiomis kalbomis antraštes, pasirodžiusias po Vyskupų sinodo apie šeimą pradžios, pirmųjų pranešimų ir pirmųjų diskusijų, į akis krenta tai, kad nemaža dalis iš jų sukurtos naudojant konflikto ir susipriešinimo logiką. Vyskupų Sinodas vaizduojamas kaip „mūšis“ ar bent jau kaip „futbolo varžybos“. Tada spekuliuojama apie tai, kas yra prieš ką: štai vieno žemyno vyskupai „susirems“ su kito žemyno vyskupais, viena kurijos kardinolų grupė esą jau „smogė pirmą smūgį“ kitai, o ši ruošiasi savo „dūriui“ rytoj. Neretai svarstoma apie tai, kas yra „už“ ir „prieš“ popiežių, spėliojama „kas laimės“. 

Tačiau toks nuomonių poliarizavimas ir supriešinimas antraštėse bei tekstuose nėra Sinodo tikrovę patikimai perteikianti „fotografija“, bet greičiau pačios žiniasklaidos kuriamas įvaizdis, dažnai labai vienpusiškai ir tiesmukai bandantis įteigti, kuri būtent pozicija teisinga ir turėtų laimėti, kokios temos turėtų dominuoti, sau priskiriant arbitro vaidmenį ir kompetenciją. 

Tačiau jau pirmieji popiežiaus Pranciškaus žodžiai atidarant Sinodą netiesiogiai perspėja apie stereotipus ir klišes, apie bandymus schematizuoti Sinodo diskusijas pagal savo ideologiją.

Sinodas, pasakė popiežius, yra „dialogas“ ir „ėjimas kartu“, kuris turi subalansuoti doktrinos išmanymą ir sielovadinį uolumą, drąsą, atvirumą, visada išliekant Bažnyčios ir šeimų gėrio bei sielų išgelbėjimo perspektyvoje.

„Norėčiau priminti, kad Sinodas nėra konferencija (...), nėra parlamentas ar senatas, kuriame susitariama. Sinodas, priešingai, yra bažnytinė išraiška, tai Bažnyčia, kuri eina kartu ir su tikėjimo akimis bei Dievo širdimi skaito tikrovę; tai Bažnyčia, kuri klausia savęs apie ištikimybę tikėjimo paveldui, kuris jai nėra muziejus aplankymui ar išsaugojimui, bet gyva versmė, iš kurios Bažnyčia atsigeria ir numalšina troškulį. (...) Sinodas yra apsaugota erdvė, kurioje Bažnyčia patiria Šventosios Dvasios veikimą“, o šis, priduria Pranciškus, visada didesnis už mūsų samprotavimus ir apskaičiavimus. Apaštalinė drąsa, evangelinis nuolankumas ir pasitikinti malda: tokios yra trys sąlygos Sinodo tėvams, kad Sinodas iš tiesų patirtų „Šventosios Dvasios veikimą“.

Savo kalbos pabaigoje Šventasis Tėvas dar kartą išryškino esminį skirtingumą: jei parlamente susitarimas pasiekiamas per derybas, sandėrius ar kompromisus, tai Sinode bendras supratimas ateina per atsivėrimą Šventajai Dvasiai. Tai Sinodo „vienintelis metodas“.

Vyskupai ir ypač patys Sinodo tėvai jau ne kartą šiomis dienomis patys pakartojo, kad Sinodo darbai nėra dviejų ar trijų partijų kivirčai. Be abejo, nuomonių skirtumas egzistuoja, tai faktas. Tačiau jis nepadalija Sinodo tėvų į dvi „Bažnyčias“. Visi jaučiasi esantys „tikėjimo žmonėmis, kurie stengiasi išgirsti Dievą ir žmonių lūkesčius bei iššūkius“, sakė italų arkivyskupas Bruno Forte, einantis Sinodo sekretoriaus pareigas, spaudos konferencijoje pristatydamas pirmos Sinodo dienos įspūdžius. Jam antrino Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois, kuris pridūrė, kad praėjusiais ir šiais metais buvo jaučiamas „labai stiprus“ žiniasklaidos spaudimas ir pastangos primesti savo temas, kurios nebūtinai yra aktualiausios Sinodui. Sinodo uždavinys yra atrasti ir interpretuoti Evangelijos šviesoje „laiko ženklus“, tačiau šių nereikia painioti su „oro ženklais“, kurių spaudimas padidinamas ar pamažinamas pagal savo poreikius. Sinodo darbuose nedalyvaujantis, tačiau Italijos viešojoje erdvėje puikiai pažįstamas teologas ir intelektualas kardinolas Camillo Ruini taip pat spaudai pasakė, kad natūralus nuomonių skirtingumas nėra „priešiškumas“. „Nėra jokios priešpriešos, kuriai nebūtų galima atrasti kelio į bendrą tikslą“, pasakė jis. (Vatikano radijas)