Popiežius Pranciškus JAV demokratijos lopšyje: išlaikykite orumo ir laisvės idealą

Šeštadienio popietę, prieš vigiliją, popiežiaus laukė dar vienas susitikimas toje ypatingoje JAV istorijai vietoje, kokia yra Nacionalinis istorinis nepriklausomybės parkas Filadelfijoje. Jame stovi „Nepriklausomybės salė“. Šiame raudonų plytų pastate 1776 metais buvo paskelbta „Nepriklausomybės deklaracija“ ir 1787-aisiais, JAV konstitucija, ši vieta yra šios didžios demokratijos lopšys.

Šis susitikimas buvo ypač skirtas ispanakalbių bendruomenei, dažnai imigrantams. Šventasis Tėvas automobiliu važiavo tarp parke jo pasveikinti susirinkusių žmonių, pats juos sveikino ir laimino.

Šiame moderniosios Amerikos istorijos židinyje Pranciškus pasakė kelias mintis tema, kuri labai dera šiai vietai – apie religijos laisvę. Auditorijai popiežių pristatęs Filadelfijos arkivyskupas Charles Chaput pasakė, kad Jungtinės Valstijos yra „laisvės eksperimentas“, kuris remiasi tikėjimu į gailestingą Dievą – užtikrinantį visų savo vaikų orumą ir teises.

Arkivyskupas Chaput priminė Aleksandrą Hamiltoną, vieną iš JAV „tėvų steigėjų“, Džordžo Vašingtono bičiulį, padėjusį parašyti JAV konstituciją štai čia, Nepriklausomybės salėje. Jis buvo vienas iš tų, kurie suteikė kryptį naujai gimstančiai šaliai. Beje, jis pats buvo imigrantas.

Jo gyvenimo pamoka buvo paprasta, jis siekė tautos, kuri nebūtų vienos etninės grupės ar ekonominės klasės „nuosavybė“; šalies, kurioje tarsi iš niekur atsiradęs asmuo galėtų padaryti kažką svarbaus, pradėti kažką naujo.

Gyvename keistu istorijos laiku, pridūrė arkivyskupas. Kai Bažnyčia gina santuoką ir šeimą, ji kritikuojama per kietai, kai pasisako už imigrantus ir jų šeimas, per minkštai. Bet ji nėra nei vienas iš šių dalykų: ji yra „motina ir mokytoja“, kaip pasakė šv. Jonas XXIII, kuri supranta ir myli visą žmogų, nuo prasidėjimo iki mirties. Ji primena, kad, nepaisant sienų, visi esame broliai ir seserys.

Popiežius Pranciškus savo kalbą pradėjo atsispirdamas nuo Nepriklausomybės deklaracijos teiginio, kad „mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis“, kurias užtikrinti ir ginti yra valdžios pareiga.

Tačiau istorija rodo, kad ši tiesa, kaip ir kiekviena kita, turi būti nuolatos iš naujo patvirtinama, įsisavinama, ginama. Ir šios tautos istorija yra nuolatinė pastanga, iki pat šių dienų, suteikti apčiuopiamumą šiems aukštiems socialinio ir politinio gyvenimo principams, sakė Pranciškus, vardindamas istorinius etapus – kovą prieš vergovę, vėliau už balso teisės išplitimą, darbininkų judėjimą, prieš rasizmą ir nusistatymą prieš vėlesnes naujų amerikiečių bangas.

Svarbu atsiminti ir išlikti ištikimiems savo pamatiniams principams, nekartojant klaidų, bet pasitikinčiai žvelgiant į iššūkius. Atmintis saugo tautos dvasią nuo visų tų ar nuo viso to, kas galėtų bandyti ją pajungti sau, panaudoti savo interesams.

Religijos laisvė, pasak popiežiaus, yra pamatinė ir įtakoja tai, kaip mes socialiai ir asmeniškai elgiamės su savo artimais, kurių religinės pažiūros yra skirtingos. Religijos laisvė neabejotinai apima teisę garbinti Dievą pavieniui ir bendrai, kaip mūsų sąžinė nurodo. Tačiau religinė laisvė savo prigimtimi yra virš kulto vietų ar pavienių asmenų bei šeimų sferos.

Mūsų skirtingos religinės tradicijos visuomenei tarnauja ypač per savo skelbiamą žinią. Jos kviečia garbinti Dievą, gyvenimo, laisvės ir gėrio šaltinį. Jos primena žmogaus egzistencijos antgamtinį matmenį ir neatimamą laisvę prieš kiekvieną absoliučios galios pretenziją, kurią skaudžiai iliustruoja praėjusio amžiaus sistemos, kūrusios „rojų žemėje“. Religinės tradicijos kviečia atsiversti, susitaikyti, įsipareigoti dėl visuomenės ateičiai, aukotis, užjausti stokojančius. Jų dvasinės misijos šerdyje yra tiesos apie žmogaus asmens orumą ir jo teises skelbimas.

Pasaulyje, kuriame naujos tironijos formos nori užgniaužti religijos laisvę arba paversti ją subkultūra be teisės į išraiškos laisvę viešoje sferoje, arba dar, nori pasinaudoti religija kaip pretekstu neapykantai ir brutalumui, privalu, kad įvairių religijų išpažinėjai kartu šauktųsi taikos, tolerancijos, pagarbos kito orumui ir teisėms.

Religinės tradicijos, pasak popiežiaus, turi vaidmenį ginant sveiką pliuralizmą ir atsispiriant tai technokratinei paradigmai, kuri nori sukurti paviršutinę vienybę siekdama vienamačio suvienodinimo, eliminuodama skirtumus ir tradicijas.

Filadelfiją, priminė popiežius, įkūrė pamaldūs kvakeriai, remdamiesi giliu evangeliniu įkvėpimu apie žmogaus orumą ir brolišką bendruomenę. Todėl jie panoro įsteigti koloniją, kuri būtų religinės laisvės ir tolerancijos rojus, nepamirštant, jog asmens orumo pripažinimas tampa ne vien pagarba jo laisvei, bet ir rūpesčiu vienas kitu, ypač silpniausiais.

Pranciškus padėkojo visiems, kurie tarnauja „taikos Dievui“ per broliškos meilės kūrimą, ypač tarp vargšų ir migrantų, iš kitos pusės primindamas, kad jie taip pat turi stengtis prisidėti prie šalies ir bendruomenės gyvenimo, pripažindami ir patys gindami Dievo duotas teises. (Vatikano radijas)