Kard. P. Turkson: Už tikrą plėtrą: kovoti su skurdu, ne su vargšais

Už tikrą plėtrą: kovoti su skurdu, ne su vargšais. Kovoti su alkiu, ne su alkstančiais. Šia tema pasisakė kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, Milano Expo 2015 parodoje rugsėjo 12 d. Šventojo Sosto ir Carito paviljone surengtoje diskusijoje apie tai, ar įmanoma pamaitinti planetą, kokios idėjos ir gerosios praktikos įveikiant prieštaravimus susijusius su maistu tarptautiniame kontekste.

Pasak kardinolo, daugeliu atžvilgių EXPO 2015 galima būtų pavadinti utopija. Tai dirbtinai sukurta erdvė, turinti dvigubą tikslą: suteikti visam pasauliui galimybę prisistatyti per maisto abėcėlę, ir paskatinti žmoniją kelti esminius klausimus apie savo išgyvenimą ir gerovę. EXPO padeda įvertinti žmogaus proto pajėgumus, jo gebėjimą suprasti gamtos dėsnius ir panaudoti tai perkeičiant tikrovę, pritaikant poreikiams. Kita vertus, EXPO atskleidžia ir skirtumus tarp šalių, regionų, nes ne visi turi vienodus resursus. Tai, kas čia atrodo kaip skirtingumai, dažnai tikrovėje įgauna nelygybės, arba kaip popiežius sako, neteisingumo veidą.  Ne visi gali džiaugtis kūrinių gausa, žmogaus proto sukurtais produktais, kaip turėtų būti kūrinijos plane ir remiantis faktu, kad žmonija yra šeima.

EXPO,  kaip sakė popiežius jos atidarymo proga, yra gausos paradoksas, jei paklūsta švaistymo kultūrai ir neprisideda prie teisingos ir tvarios plėtros. Kardinolas Turkson ragino stengtis, kad EXPO taptų proga keisti mentalitetą. Jis priminė popiežiaus paraginimą dalyvaujant EXPO parodoje prisiminti milijonų badaujančių vaikų, suaugusiųjų veidus. Šiais mėnesiais vargšų veidai pasiekia mūsų namus per siaubingus vaizdus, atspindinčius migrantų dramą, kurie beldžiasi į Europos duris ir susiduria su „visuotinu abejingumu“. Pasaulis, nors pripažindamas įsipareigojimą kovoti su badu ir skurdu, iš tiesų kariauja prieš vargšus ir alkstančius. Deja, dažnai  karą prieš vargšus pagimdo plėtros politikos. Taip nutinka, kai vargšai matomi kaip problema ir našta, kuriais reikia pasirūpinti, o ne subjektai, kurie ieškodami sprendimų geba pasitelkti savo resursus. „Esu įsitikinęs, kad šiandien plėtros tikslai ir politika turi tarnauti kovai su skurdu, o ne pašalinant vargšus“, - pabrėžė kard. Turkson. Jis priminė, kad ekonominės plėtros kelio, kuriuo žmonija sekė pastaruosius porą šimtmečių, tikslas gerinti gyvenimo sąlygas ir išsivaduoti iš alkio ir skurdo. Tačiau jis remiasi klaidinga idėja, kad žemės ištekliai yra neriboti, o ekosistemos pajėgs nuolat atsikurti, leisdamos neribotą augimą. Aplinkos nualinimo drama rodo, kad taip nėra. Net ir šiuo atveju skausmingiausias pasekmes patiria vargšai. Cituodamas popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato Si'“ kaip paradigmą kardinolas siūlė integralią ekologiją, tikros plėtros modelio kūrimą, kur įtraukiama daugybė dimensijų: aplinka, ekonomika, visuomenė, kultūra, kasdienis gyvenimas, solidarumas tarp kartų, jų bendra visuma siekiant bendrojo gėrio. Svarbus sąžiningas ir skaidrus dialogas visose srityse, visais lygiais, jis turi būti sprendimo procesų pagrindas. 

Popiežius Pranciškus ne kartą minėjo, kad tik vargšų įgalinimas būti aktyviais veikėjais gali atnešti taip reikalingus inovatyvius sprendimus. Visus įtraukiantis dialogas padės išvengti rizikos, jog kai kurių interesų dominavimas iškreips plėtros dinamikas, pakeisdamas jų kryptį ir priversdamas jas veikti prieš pradinius tikslus, kai kova su skurdu paverčiama į karą prieš vargšus. Kardinolas Turkson priminė du artėjančius renginius, kuriuose priimti sprendimai bus lemiami kuriant tokią plėtrą, kuri padėtų išeiti iš savidestrukcijos spiralės. Tai Jungtinių Tautų susitikimas, kur turi būti  patvirtinti plėtros tikslai, tapsiantys atspirties tašku 2015-2030 metų veiklai, bei pasaulio viršūnių susitikimas Paryžiuje dėl klimato kaitos problemų.

Kardinolas apibendrino, kad „Laudato Si'“ žodžiai yra kaip nuolatinis pažadas. Gal tai atrodo mažas dalykas didžiulių iššūkių akivaizdoje,  tačiau mažas dalykas buvo ir tie penki kepalėliai duonos bei dvi žuvys, kuriomis kartą pasidalino vienas berniukas. Jų ne tik pakako pamaitinti penkis tūkstančius žmonių, tačiau buvo pripildytos dvylika pintinių. Kai maistas tampa Eucharistija, laužiama, dalijama duona, ji įveikia paradoksus ir utopija tampa realybe: maisto niekam netrūksta, visi gali pasisotinti, ir mūsų bendri namai prisipildo džiaugsmo, - apibendrino kardinolas Turkson.  (Vatikano radijas)