Paryžiaus konferencija ir Šventojo Sosto diplomato pastabos

Rugsėjo 8 dieną Paryžiaus konferencijoje, skirtoje „religinės ir etninės prievartos Artimuosiuose Rytuose aukoms“, dalyvavo 56 valstybių ir vienuolikos tarptautinių bei regioninių organizacijų delegacijos. Žinoma, į ją buvo pakviesti ir tie, kuriuos konferencijos tema liečia tiesiogiai – etninių ir religinių mažumų iš karo siaubiamų Irako ir Sirijos atstovai. Jų bendruomenės nėra atsitiktinio, tačiau kryptingo ir sisteminio smurto taikiniai. Visos konflikte dalyvaujančios pusės padarė nusikaltimų, tačiau nėra abejonės, kad didžiausia smurto autorė yra apsišaukėlė „Islamo valstybė - ISIS“, teorizuojanti tokį fundamentalizmą, kuris nepripažįsta nieko skirtingo šalia savęs. Pasaulio žiniasklaidoje jau tūkstančius kartu iliustruota, ką tai reiškia praktikoje: žudynes, vergovę, tremtį, tūkstantmečio istorinio paveldo naikinimą buldozeriais.

Vienas iš konferencijos, kurią iniciavo Prancūzija ir kartu organizavo Jordanija, pranešėjų buvo arkivyskupas Paul Richard Gallagher, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius.

Nuo praėjusių metų esame liudytojai ypatingų žiaurumų, įvykdytų įvairių pusių Artimuosiuose Rytuose ir privertusių tūkstančius krikščionių ar kitoms religinėms bei etninėms mažumoms priklausančius asmenis bėgti iš namų ir ieškoti, skurdžiausiomis sąlygomis, prieglobsčio kitur, kenčiant fiziškai ir morališkai. Kalbama apie grėsmę tokiems pamatiniams principams, kaip gyvybės vertė, žmogaus orumas, religijos laisvė, taikus sugyvenimas tarp žmonių ir tautų. Tai tęsiasi ir šiandien, sakė arkivyskupas Gallagher, pridūręs, kad išaugęs pabėgėlių srautas iš Artimųjų Rytų tiesiog privertė Europą rūpintis ten vykstančia tragedija.

Šventojo Sosto diplomatijos vadovas išryškino tris temas, kurios jo nuomone yra labai svarbios tiek dabartinei situacijai, tiek etninių bei religinių mažumų ateičiai Artimuosiuose Rytuose.

Pirmiausia, tai tarptautinės bendruomenės neabejingumas sprendžiant humanitarinę krizę ir minimalių saugumo sąlygų užtikrinimas mažumoms ir krikščionims. Šiandien trūksta vandens, maisto, švietimo ir medicinos paslaugų, darbo. Ilgo laiko perspektyvoje reikia imtis priemonių, kurios leistų mažumoms likti savo gimtame krašte. Vienas iš iššūkių yra žmogaus teisių, tarp kurių ir teisės į religijos laisvę užtikrinimas. Ši laisvė apima laisvę keisti religiją. Šiuo metu daugelyje Artimųjų Rytų kraštų egzistuoja kulto laisvė, tačiau religijos laisvė kartais labai suvaržyta. Regiono valstybės ir tarptautinė bendruomenė turėtų apsaugoti religinių mažumų teises ne todėl, kad teiktų pirmenybę vienai kuriai grupei, bet kad apgintų asmenis, kurie yra vienos žmonių šeimos nariai ir kurių teisės masiškai pažeidžiamos.

Antrasis Vatikano diplomato akcentuotas punktas buvo teisė pabėgėliams sugrįžti ir gyventi saugiai bei oriai savo kilmės krašte. Šią teisę turi remti tiek regiono valstybės, tiek visa tarptautinė bendruomenė. Svarbu pabrėžti, kad mažumų nariai, tarp kurių ir krikščionys, nori būti ne vien toleruojami, tačiau pilnaverčiais piliečiais.

Trečia, reikia spręsti terorizmo problemą ir skatinti tarpreliginį dialogą. Arkivyskupas ypač atkreipė dėmesį į islamiškų valstybių vaidmenį, ypatingai per švietimą. Švietimas mokykloje, interneto naudojimas ir religinių autoritetų pamokslai neturi suteikti progos augti ekstremizmui ir radikalizmui, bet, priešingai, skatinti tarpreliginiam dialogui. Taip pat reikėtų būti atidiems ir toms išraiškos formoms Vakaruose, kurios užgaulioja ir provokuoja. Tarpreliginis dialogas yra fundamentalizmo antidotas,  pakartojo Šventojo Sosto diplomatas, pabrėžęs religijų lyderių įsipareigojimą šiam dialogui. Galiausiai jis paragino remti pozityvų religijos ir valstybės skyrimą, gerbiant abiejų sferų autonomiją, bet netrukdant jų dialogui ir bendradarbiavimui.

Pasibaigus Paryžiaus konferencijai buvo paskelbtas siūlomas „Veiksmų planas“, padedant pabėgėliams, persekiojant nusikaltėlius, išsaugant įvairovę ir pliuralizmą Artimuosiuose Rytuose. (Vatikano radijas)