Sirijoje išlaisvintas katalikų kunigas. Saleziečio iš Sirijos liudijimas

Patvirtinta, kad Sirijoje išlaisvintas graikų melkitų apeigų katalikų kunigas, penkiasdešimties metų Antoine Boutros, kuris buvo pagrobtas liepos 12 dieną, kartu su bendradarbiu pasauliečiu Said Al-Abdun. Jie keliavo iš vienos gyvenvietės į kitą, kunigui turint aukoti sekmadienio Mišias. Tuosyk graikų melkitų arkivyskupas Nicolas Antiba žinių agentūrai „Fides“ sakė, kad šis kunigas, vedęs, vienos dukros tėvas, daug darė lengvindamas žmonių dalią, iš vienos pusės, stengdamasis užtikrinti civilių saugumą, iš kitos pusės, nuolat tarpininkaudamas tarp įvairių sukilėlių grupių. Viena iš jų jį ir pagrobė.

Kunigo Boutros išlaisvinimą šį savaitgalį patvirtino tiek melkitų arkivyskupas Antiba, tiek Šventojo Sosto nuncijus Damaske Mario Zenari, vis tik pridūręs, kad dėl menkų komunikacijų galimybių nedaug žino – tik tiek, kad kunigas, rodos, geroje būklėje. Žinių apie pagrobtą bendradarbį kol kas nėra. Arkivyskupas Zenari taip pat pasakė, kad šiuo metu bent dar šeši krikščionių dvasininkai, tarp kurių du ortodoksų arkivyskupai, yra islamistų sukilėlių rankose.

*

Apie situaciją  Sirijoje šiomis dienomis Italijoje vykusiame didžiuliame saleziečių suvažiavime, minint savo dvasinio įkvėpėjo kunigo Jono Bosko gimimo dviejų šimtų metų jubiliejų, liudijo saleziečių inspektorius Artimuosiuose Rytuose Munir El Ra’i. Saleziečiai turi savo namus septyniuose Artimųjų Rytų kraštuose, apimtuose konfliktų ir nusprendė, pasak inspektoriaus, likti, aiškiai suprasdami, kad tai gali kainuoti gyvybę.

Sunku karo ir konflikto metu būti krikščionimis. Atleidimas ir priešo meilė tada yra labai sunkūs, sakė saleziečių kunigas, dirbęs Alepe, kuris buvo itin nusiaubtas ir subombarduotas karo Sirijoje metu.

Pabandžiau paklausti Alepo jaunuolių ar jie gali atleisti ir mylėti priešą, - pasakojo jis: - merginos, kuri buvo pagrobta keturiems mėnesiams su šeima, vaikinų, kurių namas buvo sugriautas, jaunos darželio auklės, ant kurios rankų mirė snaiperio pašautas vaikas, dar kitų, praradusių šeimos narius ir draugus. Visi man sako, kad negali atleisti, tai sunku. Nėra ir neapykantos, tačiau mylėti priešus šiuo metu yra beprotystė. Galbūt, man sako, kad atleistume, turime būti šventi? Galbūt ateityje pajėgsime? Ir nepaisant visko, išpažintyje daugelis prašo Viešpaties padėti atleisti.

Tai sunkus, bet įmanomas kelias, - tęsė savo apmąstymą vienuolis. Prašyti atleisti yra beprotystė, tačiau kas toks krikščioniškas gyvenimas, jei ne „beprotiškas gyvenimas“? Mes turime savo karus, jūs savo, bet taip pat būtina mokėt atleist ir mylėt iki galo. Taip, tai „beprotystė“, atleidime nėra žmogiškos logikos. Bet būti su Kristumi ir reiškia būti „bepročiais“, išmokti tos universalios kalbos, kuri yra meilė. Bet tam reikia būt pasiruošusiems, reikia būti pamaitintiems.

Šiomis dienomis Artimuosiuose Rytuose, nepaisant kančios, daug jaunuolių dovanoja gyvenimą Kristui, daug šventimų po bombomis, jaunuoliai pasiryžę tarnauti savo tautai. Tai „beprotystė“, bet rodanti, kad jie gerai išmoko Kristaus kalbą. Jus kviečiu būti „bepročiais“, išmokite meilės kalbos, atleiskite, būkite Kristaus „bepročiais“ ir jums atsidarys visos durys. Visi esame pažeisti nuodėmės, bet pats gražiausias dalykas yra sugrįžti pas Kristų. Bet tam reikia drąsos; ir kartą žengus šiuo keliu, Kristus mus priims atviromis rankomis ir tada gausime atleidimo dovaną.

Mes, - baigdamas savo liudijimą sakė salezietis, - likę Artimuosiuose Rytuose mokome jaunuolius priimti kitą, kas toks bebūtų, kokiai tik kilmei ar religijai priklausytų. Antra, prašome jaunuolių turėti gilų, asmenišką santykį su Kristumi, nes tik tikėjimo jėga gali atvesti iki atleidimo. Ir galiausiai kviečiame gerai išgyventi susitaikymo ir Eucharistijos sakramentus. Kaip yra sakęs kunigas Bosko, tai du sparnai, kuriais galime pakilti iki dangaus. (Vatikano radijas)