Pokalbis su vysk. Arūnu Poniškaičiu, dalyvavusiu vyskupų rekolekcijose

Sekmadienį pasibaigė keliolika dienų Nemi miestelyje šalia Romos ir vėliau Subiaco benediktinų vienuolyne vykusios rekolekcijos, į kurias iš įvairių pasaulio šalių ir kontinentų buvo pakviesta keletas vyskupų, konsekruotų prieš 5-6 metus. Pirmadienį rekolekcijų dalyvius priėmė popiežius Pranciškus. Tarp šių, pirmą kartą tokiu formatu vyskupams surengtų rekolekcijų dalyvių buvo ir Vilniaus augziliaras vysk. Arūnas Poniškaitis.

Tai yra pirmas toks kartas. Pirmas toks bandymas. Yra tokia tradicija, kad kasmet sukviečiami vyskupai, kurie yra tais metais įšventinti. Jiems pravedami gana intensyvūs vienos savaitės kursai, kuriuose labai įvairiais aspektais paliečiami teologijos, kanonų teisės, tiek įvairūs praktiniai pastoraciniai klausimai, su kuriais naujieji vyskupai susidurs savo tarnystėje. Šita tradicija jau yra nuo anksčiau ir ji tebetęsiama. O šį kartą buvo gautas pasiūlymas, kurį popiežius Pranciškus išgirdo iš vieno vyskupo, kad reikėtų tokią bendros maldos, rekolekcijų patirtį suorganizuoti vyskupams, kurie jau turi kažkiek vyskupiškos tarnystės patirties, galbūt yra susidūrę su didesniais pirmais išbandymais ar sunkumais. Todėl popiežius Pranciškus pavedė šį uždavinį atlikti Vyskupų kongregacijai.

Kiek jūsų susirinko į šias rekolekcijas?

Šiose rekolekcijose dalyvavo dešimt vyskupų. Tai nėra didelis skaičius. Kadangi tai pirmas kartas, tarsi pabandymas, tad rekolekcijų pabaigoje, kalbant apie tai, kokių pasiūlymų turėtume ateičiai, atkreipėme dėmesį, jog toks formatas – nedidelis būrelis – maždaug dešimt, dvylika, kaip dvylika Jėzus mokinių – yra labai dėkingas ta prasme, kad galima visiems kartu realiai padiskutuoti, pasidalinti, atsiranda tikrai stiprus bendrystės ryšys. Kaip privalumas buvo pabrėžta tai, kad mes visi buvome ne tik iš skirtingų kraštų, bet iš skirtingų kontinentų. Dalyvavome vyskupai iš Čilės, Argentinos, Urugvajaus, Meksikos, Airijos, Olandijos, Kroatijos, Šveicarijos, na ir vienas iš Lietuvos. Labai naudinga, kad atvykome skirtingų kraštų žmonės su labai skirtingomis patirtimis ir tai labai praturtino bendravimą.

Šis susitikimas, rekolekcijos, vyko dviem etapais...

Vienas buvo Nemi miestely, o kita dalis – Subiaco Šv. Scholastikos benediktinų vienuolyne. Labai gerai, kad susitikimas prasidėjo ne rekolekcijomis, bet pasidalinimu. Mums buvo pristatytos įvairios vyskupo tarnystės temos, tačiau tai nebuvo vien studijų laikas. Iš viso aš jo net nepavadinčiau studijų laiku. Tai buvo pasidalinimas patirtimi įvairiais aspektais – apie vyskupo maldos gyvenimą, santykį su kunigais, su pasauliečiais. Buvo pateikiami ne kažkokie teoriniai principai, bet mintys iš praktinės patirties ir labai laisvai užduodami kai kurie klausimai. Reikėjo į juos duoti ne kažkokius teisingus atsakymus, bet papasakoti kaip tu tai išgyveni. Paskui, popietiniu metu, pagal tuos klausimus visi pasidalindavome savo mintimis ir reaguodavome į tai, ką vieni iš kitų girdėjome.

Po to sekė tikros, ignaciškos rekolekcijos...

Taip. Pakeitėme ir aplinką. Iš Nemi miestelio tėvų verbistų rekolekcijų namų mus pervežė į Subiaco benediktinų vienuolyną ir ten jėzuitų komanda – vienas vyskupas emeritas, kilęs iš Kolumbijos, bet dirbęs ir dabar tebegyvenantis  Afrikoje, taip pat trys kunigai,  kurių vienas – buvęs Grigaliaus universiteto rektorius – pravedė aštuonių dienų rekolekcijas pagal šv. Ignaco metodą. Buvo pateikiamos mintys pagal įvarius Šventojo Rašto tekstus, kviečiama tuos tekstus skaityti ir melstis. Tai buvo tikrai dvasiškai labai turtingas laikas. Dievo malonė labai gausiai liejosi.

Ir visai neplanuotas trečiasis šio jūsų susitikimo momentas buvo pirmadienį įvykęs susitikimas su Šventuoju Tėvu...

Jau per rekolekcijas gavome patvirtinimą, kad nors popiežius Pranciškus, grįžęs iš kelionės į Lotynų Amerikos kraštus, dabar kelias dienas turi atostogų, bet jis mielai sutiko su mumis susitikti. Šv. Mortos namuose jis mus priėmė visai valandai. „Klauskite, kas jums įdomu, kas aktualu“, - sakė savo stiliumi ir pasidalijo su mumis keliomis, paprastomis ir kartu giliomis įžvalgom. Tai iš tiesų buvo smagi patirtis.

Ar teko ir asmeniškai kelias žodžiais pasikeisti su Šventuoju Tėvu?

Aš negalėjau tylėti, nes buvau pažadėjęs mūsų Jaunimo pastoracinei tarybai, kuri surengė ką tik Alytuje vykusias Lietuvos jaunimo dienas, kad padėkosiu popiežiui Pranciškui už jo atsiųstą trumpą pasveikinimą. Prieš tai popiežius vieno iš mūsų grupės buvo užklaustas apie jaunimą, apie tai ką būtų galima jaunimui pasakyti. Popiežius išreiškė tokią mintį: ganytojui labai svarbu ne tik eiti kartu su žmonėmis, bet kartais reikia eiti priekyje jų, kartais reikia truputėlį atsitraukti ir būti tarp jų, o kai kada iš viso reikia eiti paskui juos. Dievo tauta kaip kaimenė turi labai gerą uoslę, jaučia kur vešlios ganyklos žaliuoja... Ganytojui reikia kartais tik pasaugoti kaimenę, kad iš nugaros pusės kas neužpultų, bet reikia matyti kaip Šventoji Dvasia žmones veda. Ta mintis man patiko, mane palietė, ir aš popiežiui sakau: „Žinote, Šventasis Tėve, aš stebiuosi kaip ta pati Šventoji Dvasia veikia. Ir, sakau, mūsų jaunimas, organizuodamas Lietuvos jaunimo dienas šiais metais įtraukė į jų programą Gailestingumo vainikėlio maldą, kad jaunimas plačiau su ja susipažintų, o paskui girdžiu, kad Jūs paskelbėte jubiliejinius Gailestingumo metus. Paskui, sakau, jaunimas paruošė krepšelį kiekvienam Jaunimo dienų dalyviui su būtinais visokiais reikmenimis. Vienas iš jų buvo ekologiškas tušinukas su užrašu mažomis raidytėmis „biodegradable“ ir tada, žiūriu, po kelių dienų paskelbiama Jūsų enciklika ekologiniais klausimais „Laudato si‘“ apie tai, kaip reikia saugoti mūsų bendrus namus, žemę, kaip tausoti jos resursus. Sakau, aš nežinau, gal mūsų Jaunimo pastoracinė taryba turi kokį nors tiesioginį ryšį su Jumis“. Nusišypsojome. Aišku man buvo labai smagu padėkoti, kad jis savo malda ir savo palaiminimu buvo kartu ir palydėjo tą svarbų įvykį, kuriuo labai džiaugiamės.

Labai ačiū!