2015-07-18 13:25:00

Šešioliktasis eilinis sekmadienis


Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)

ŠIRDIES LOBIS

Taip, kaip ir buvo išvykę, apaštalai poromis grįžta pas Jėzų. Jie susidūrė su žmonių vargu ir pajuto širdį perpildantį pagijimo džiaugsmą. Tiesa ir čia jie randa tą patį: aplink Jėzų ir Jo mokinius renkasi minia. Žmonių tiek daug, kad nebėra laiko nė pavalgyti. Žinoma, širdį džiugina jausmas, kad Jėzaus buvimas patraukia daugelį, ir apaštalai jaučiasi pakylėti, nes žydų tradicijoje tokia sėkmė vienareikšmiškai reiškia Dievo palaimą.

Tačiau Jėzus, tikrasis dvasios Mokytojas žvelgia giliau: sėkmė Jo nedžiugina, o nesėkmė – neprislegia. Visi šie dalykai Išganytojui yra ne kas kita, kaip vėjo šiaušiamos bangų keteros, kai tuo tarpu gelmėse išlieka visiška ramybė. Jo paliepimas apaštalams gali atrodyti keistokas, tačiau iš tiesų šiais žodžiais nusakomi esminiai dalykai: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Viešpats tarsi primena apaštalams: Izraelyje yra daugybė gyvenimo dramų, čia netrūksta našlių, verkiančių vienintelio mirusio sūnaus, raupsuotųjų, savo neviltyje besišaukiančių dangaus malonės, nusikaltimo vietoje užkluptų laisvo elgesio moterų ir jas pasiruošusių akmenimis užmėtyti „teisiųjų“. Visas pasaulis yra tarsi milžiniškos dramos scena, o Jėzus, užuot nusiuntęs savuosius į įvykių sūkurį, kad kuo greičiau padėtų  spręsti iškylančias problemas, liepia jiems keliauti į dykumą. Gali susidaryti įspūdis, kad Viešpats veltui gaišta laiką…

Nuošali vieta reikalinga tam, kad žmogaus širdis išgirstų Dievo balsą. Būnant nuošalume Viešpats suteikia apaštalams tai, ką buvo žadėjęs, tai, kas jiems būtina, norint atlikti pasiuntinybę: duoda save patį. Ne minios triukšme, bet nuošalume Jėzus kalba apaštalams apie dangaus Karalystės paslaptis, atskleidžia gyvenimo prasmę. Tikroji Pažadėtoji Žemė yra ne geografinė vieta, bet laikas, praleistas drauge su Viešpačiu, kad žmogus atsikvėptų, kad įgytų dvasios sparnus, kad jame apsigyventų Dievo Dvasia, kad sugebėtų dar vieną kartą, iš naujo pamilti Dievą…

Evangelistas Morkus rašo, kad Jėzus išsirinko Dvylika iš tų, kurie buvo „kartu su juo“. Kiekvieno Viešpaties siunčiamo mokinio svarbiausia pareiga ir darbas – būti kartu su Jėzumi. Tik tada, kai mes Jį priimame į savo širdį, tegul dar gerai iki galo nesuvokę Jo nešamos žinios, apgaubti Jo dieviškos šviesos mes galime skelbti Evangeliją kitiems.

„Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių…“ Šis susidūrimas su minia Jėzui tapo savotiška dilema: iš vienos pusės šalia Jo stovi išvargę bičiuliai, o iš kitos – Dievo Žodžio ištroškusi minia. Išganytojas supranta, kad labai svarbu suteikti mokiniams galimybę atsipūsti, tačiau dabar jiems suteikia dar vieną pamoką,- jog reikia visuomet, kiekvieną akimirką būti pasirengus patarnauti žmonėms. Apaštalai nebepriklauso patys sau. Jų dalia yra pasaulio skausmas ir šviesos ilgesys.

Manyčiau, kad tą dieną mokiniai išmoko iš Jėzaus jautrumo ir užuojautos, ir didžiausias turtas, kurį jie tada dieną parsinešė savo širdyse nuo ežero pakrantės, buvo susijaudinusio Jėzaus akių žvilgsnis. Tai lobis, kurio kartais taip pritrūksta šių dienų mokiniams…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.