Migrantų priėmimas: edukacinis iššūkis

Vilniuje baigėsi birželio 30 – liepos 2 dienomis Europos vyskupų konferencijų tarybos iniciatyva surengtas susitikimas, kurio pagrindinė tema buvo migrantai ir jų sielovada. Jame dalyvavo virš 40 delegatų iš 33 episkopatų Europoje – vyskupai ir vyskupų konferencijų atsakingieji už migrantų sielovadą. Per tas dienas buvo aptariami aktualiausi klausimai, pastaraisiais metais susiję su migracija – pabėgėlių drama, prekyba žmonėmis ir naujos vergovės formos, migrantų bendruomenė ir sakramentų šventimas, kinų Europoje pastoracija ir Evangelijos skelbimas jiems.

Susitikimas surengtas LVK pirmininko Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo kvietimu. Susirinkusius pasveikino Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir apaštalinis nuncijus arkivysk. Pedro López Quintana. Dalyvavo ir  Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos delegacija. Renginio metu kunigas Mesmin Prosper Massengo, atsakingas už su migracijos klausimais dirbančios grupės darbą Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijos simpoziume, komentavo pabėgėlių fenomeną žvelgiant iš afrikiečių požiūrio taško.

Į globalų migracijos fenomeną reikia atsiliepti globaliu solidarumu, artimo meile. Dramos, kurios lydi visus norinčius pasiekti Europos žemyną, kreipiasi į žmonijos sąžinę. Migrantas tai nėra problema, kurią reikia išspręsti, priešas, su kuriuo reikia kovoti, ar įsibrovėlis, nuo kurio reikia gintis. Migrantas visų pirma yra konkretus asmuo, kurio orumą reikia gerbti ir ginti. Jei priimti migrantus yra moralinė krikščionių pareiga, tikrasis iššūkis Europos Bažnyčiai yra ugdymas. Šiomis temomis ir diskutavo Vilniuje susirinkę vyskupai. Susitikimas suteikė progą sužinoti apie įvairias iniciatyvas, kurių ėmėsi Bažnyčia priimant pabėgėlius ir rūpinantis jų pastoracija.

Susitikimo metu išryškėjo įvairialypis paveikslas, plati patirčių ir veiklų mozaika. Tai, viena vertus, rodo ilgametę ir stiprią Bažnyčios patirtį keliaujančių asmenų sielovadoje, kita vertus, atspindi socialinę tikrovę, kuriai būdingos neraminančios tendencijos, pokyčiai, kuriuos reikia nuolat stebėti.

Esminis klausimas – migrantų, pabėgėlių, prieglobsčio prašančių asmenų priėmimas. Vis dažniau į migrantus žvelgiama įtariai, su išankstiniu nusistatymu ar net priešiškai. Prie šios situacijos nemažai prisideda ir politika, į migracijos reiškinį atsiliepianti tik saugumo užtikrinimo ir biudžeto terminais. Migrantas – ar jis migruotų dėl ekonominio, politinio, religinio motyvo, ar dėl karo – nėra „skaičius“, kurį valstybės gali patogiai pasidalinti. Augančio socialinio egoizmo akivaizdoje Bažnyčia skambina varpais ir jaučia atsakomybę būti pranašišku balsu, prašydama vyriausybių priimti atsakomybę, ir administruojant migrantų, pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų priėmimą gerbti jų orumą ir ginti jų žmogaus teises. Valstybės ir Bažnyčios įsipareigojimas bet kuriomis aplinkybėmis visų pirma yra įsipareigojimas konkretiems žmonėms. Bažnyčia turi skelbti, kad tikėjimas stipresnis už kultūrinius, socialinius ir tautinius skirtumus. Iššūkis, kaip priimti migrantus, nėra vien logistinis, tačiau visų pirma yra priimančių žmonių ir bendruomenių edukacija: tai kvietimas tokiai pedagogikai, kuri atvertų dialogui.

Įveikus pirmąją priėmimo fazę, migrantų bendruomenė galėtų prisidėti atnaujinant vietinės Bažnyčios gyvenimą. Kaip išsaugoti religinę ir kultūrinę tapatybę  integracijos akivaizdoje?  Nėra vieno bendro stebuklingo recepto. Reikia peržengti konservatyvią sielovadą ir leistis link evangelizacijos pastoracijos, kuri gebėtų atsiliepti į įvairius teritorijai būdingus poreikius. Tam reikalinga ir geresnė kunigų formacija; jie turi tiesti tiltus tarp migrantų bendruomenės ir vietinės Bažnyčios. Kita vertus, tradicinis pamaldumas neturėtų peraugti į kultūrą apibrėžiantį pamaldumą. Šis nėra tikėjimo vaisius, o folklorinės praktikos vaisius, susiaurinantis tapatumą iki priklausymo tam tikrai kultūrinei grupei.

Pristatytos ir įvairios patirtys kovoje su prekyba žmonėmis bei moderniomis vergovės formomis. Pabrėžta, koks svarbus bažnytinių, ekumeninių ar tarpreliginių institucijų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su pilietine visuomene. Kovoje su prekyba žmonėmis reikia akcentuoti prevenciją, o ne problemos pasekmių gydymą. Tikroji problema yra poreikis, kurį maitina naujos technologijos. Internetas juridiškai tampa niekieno žeme, jis maitina sunkiai kontroliuojamą požeminę ekonomiką.

Paliestas ir kinų Europoje sielovados klausimas, svarstyta, kaip jiems skelbti Evangeliją.  Pastaraisiais dešimtmečiais kinų imigracija pasiekė vis didesnius mąstus, jai būdinga išskirtinė šeimyniškumo dimensija, Europos teritorijose gyvena didžiulė kinų diaspora, sudaryta iš uždarų bendruomenių.  Kai kurių šalių Vyskupų  konferencijos pasidalijo patirtimi, jog jos nemažai investavo į kunigų formaciją, ypač kalbų ir kultūros pažinimo prasme. Tokios bendruomenės, kuri dažnai suvokiama kaip uždara bendruomenė, egzistuojanti vietinės bendruomenės viduje, integracija vyksta dalijantis ta pačia gyvenimo erdve, išgyvenant artimumą, kurį visų pirma išreiškia kalbėjimas ta pačia kalba.

Susitikimą vainikavo piligriminė kelionė į Kryžių kalną, prisimenant daugybę migracijos aukų visame pasaulyje. (Vatikano radijas)