Liepos–rugpjūčio „Artuma“: viską metė ir nuėjo su Jėzumi

Kad vienuolių, arba, kaip šiandien sakoma, Dievui gyvenimą pašventusiųjų asmenų tarnystė, gaivinanti Bažnyčią ir pasaulį, nebūtų pamiršta, bet tinkamai suprasta bei priimta, „Artuma“ savo vasariškąjį numerį skiria būtent jai!

Kodėl žmonės pašvenčia gyvenimą Dievui? Į ką panaši vienuolinio gyvenimo tikrovė? Ar tikrai mažėja kandidatų į vienuolynus? O gal Dievas duoda jų tiek, kiek reikia? Ar labai baisu turėti dukrą vienuolę?..

Kad ką nors žinotume apie žmogų – svarbu jį pažinti! Tad užvirę kavos pasikvietėme į redakciją tikrų vienuolių ir klausėme apie tikrąją vienuolinio gyvenimo prasmę ir šiandienos iššūkius. Kol vyr. redaktorius kalbino svečius, jaunimo skilties autorė išėjo į gatves gaudyti jaunų praeivių. Ką jie žino apie žmones su abitais? Sutikti studentai svarsto – ar tikrai normalios merginos stoja į vienuolynus, o vyrai gali gyvent be moters?! Spjauti į savo norų vaikymąsi ir blizgučius – niekai! Tačiau atsisakyti karjeros, šeimos, vaikų dėl Dievo – ar verta?

Jei pašaukimą renkamės su visu savo lytiškumu, tai kokią tiesą apie jį reikia žinoti? Beigi kaip ši tiesa atsiskleidžia Dievui gyvenimą pašventusiųjų gyvenime? Aptardamas šventojo Jono Pauliaus II palikimą, Romanas Kazakevičius gvildena jo laišką apie moters orumą Mulieris dignitatem ir svarsto – kaip vyriškumas ir moteriškumas vienas kitą papildo ir paaiškina? Kodėl svarbu matyti moterišką ir orią ne tik kieno nors žmoną, bet ir vienuolę?!

Įprasta, kad tėvai, užauginę vaikus, laukia anūkų! O ko gi laukia vienuolių tėvai?! Turbūt klausia savęs – dėl ko stengiausi visą gyvenimą, jeigu jis/ji abitą apsivilko?! Išgyvenę šoką, pamynę skausmingas mintis bei nepagrįstus priekaištus sau, interviu metu tėvai dalijasi, kad vaikų laimėje dabar atranda tikrąjį džiaugsmą. Tik ką daryti tiems, kurių dukra ar sūnus užsidarė vienuolyne, kur dėl griežtos ir asketiškos regulos net aplankyti ne visada gali?.. Tėvai prarado dalį savęs, ar kaip tai suprasti?..

„Keista – atsitraukimas nuo pasaulio triukšmo leidžia apkabinti visą pasaulį“, – po keliolikos metų klauzūrinio gyvenimo vienumoje dalijasi Viešpaties suvedžiotas brolis benediktinas Lukas Skroblas ir pasakoja mums savo pašaukimo istoriją nuo pat užuomazgų iki kasdienio ėjimo Kristaus pėdomis pašvęstojo gyvenimo keliu.

Kitų pašaukimo užuomazgos siekia 1940-uosius metus, kuomet sovietinės okupacijos ištiktos vienuolijos Lietuvoje pradėjo slaptą, pogrindinį gyvenimą, kai slėpti visa, kas vienuoliška, buvo norma. Paslapčiomis atnaujinančioms ar duodančioms įžadus sesėms niekas nežadėjo jokios ateities, nepaisant to, nė viena įspėta apsigalvoti novicija nepakeitė savo sprendimo.

„Jis mane pašaukė, – tyliai, su visišku pasitikėjimu sako mažoji sesuo Veronika, turinti Dauno sindromą“ – regis, kaip pastebi straipsnio autorė Inesa Vaitkūnaitė, Dievas turėjo šaukti ypač garsiai ir kantriai. Natūralu, jog kyla klausimas – kaip tokią negalią turinti mergina gali gyventi visavertį dvasinį gyvenimą kontempliatyviame vienuolyne?

Pašvęstasis gyvenimas – tai ėjimas siauru keliu. „Tai tiesos ir autentiškos meilės kelias, kuris niekuomet nebūna platus. Plati būna tik mylinti žmogaus širdis“, – baigdamas ordinaro tarnystę, savo homilijoje sakė ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Jei tik atversite širdis, liepos–rugpjūčio „Artuma“ Jums padės suprasti, kaip galima staiga mesti viską ir tuo siauru keliu nueiti su Jėzumi!

Parengė Valdonė MINCIŪTĖ

P. S. Dargi, svarbu paminėti, jog vasariškasis „Artumos“ numeris pastorėjęs, dvigubas, be to – su priedu! O jame rasite visų Lietuvoje veikiančių vyrų bei moterų vienuolijų – ir apaštalaujančių ir uždarų – glaustus aprašymus.

Šaltinis: Artuma