Dvyliktasis eilinis sekmadienis

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 35-41)

DIEVAS, KURIAM MES RŪPIME

Valtis pradeda skęsti, tuo tarpu Jėzus miega… Pasaulis dejuoja, apimtas skausmo, kovoja su ligomis ir visuotiniu nusivylimu, o Dievas miega… Todėl žmonės kreipiasi į savo Viešpatį, šaukdami: „Tau nerūpi, kad mes žūvame? Kodėl miegi? Kelkis!“ Šio šauksmo kupini daugelio psalmių žodžiai, šį skausmą vos ne tiesiogiai Dievui į veidą išrėkia Jobas, jį kartoja išsigandę apaštalai.

„Kodėl esate tokie bailūs“?- pasigirsta Dievo balsas. Iš tiesų būna, kad mūsų baimei yra pateisinama priežastis, tačiau pernelyg dažnai religija sumenkinama iki priemonės suvaldyti baimę. Su tuo Dievas negali sutikti. Jis nenusišalina nuo mūsų rūpesčių ir tikrai nemiega, nors mums gali atrodyti kitaip. Ten, kur žmogus verkia, jo raudoje yra ir Dievas. Dievas yra tvirtuose laivą irkluojančių jūrininkų pečiuose, saugiai vairą spaudžiančio vairininko delnuose, vandenį semiančiųjų rankose, į saugų krantą žvelgiančio ir jo link laivą kreipiančio kapitono akyse.

Galėtume trumpai pasakyti: Dievas visuomet yra su mumis, tačiau ne visuomet taip, kaip to pageidautume mes, o taip, kaip to nori Jis pats: Jis yra mūsų laivelyje, tačiau drauge palieka mums visą mūsų laisvę. Jis nieko nedaro už mus, bet viską daro kartu su mumis. Jis nepašalina iš mūsų kelio audrų, bet parodo, kaip reikia jas įveikti.

Deja, mūsų tikėjimas dar tebėra labai vaikiškas, ir mums labiau norisi matyti stebuklus, negu jausti Viešpaties buvimą. Norėtume, kad niekuomet nebūtų jokių audrų arba, joms kilus, Viešpats tuojau sušuktų siaučiančiam vėjui: „Nutilk!“, ištartų bangoms: „Nurimkite!“, o mums, ištikus liūdesiui, nuolat kartotų: „Viskas tvarkoje, viskas baigta“. Būtume patenkinti, jei nereiktų kovoti su blogiu ir pagundomis, tuo tarpu Dievas į mūsų prašymus atsiliepia, duodamas tiek jėgų, kiek pakanka pirmą kartą pakelti irklą, tiek šviesos, kiek pakanka žengti pirmą žingsnį. Dievas mus supančiose audros tamsybėse yra tarsi į žemę pasėtas mažas garstyčios grūdelis. Jis duoda mums stiprybės, Jo jėga auga mūsų širdyse, ir kiekvieną akimirką, kai atrodo, kad jau daugiau nieko nebegalime, Jis suteikia mums vis naujų jėgų.

„Tau nerūpi, kad mes žūvame?“- į šį klausimą apaštalai neišgirdo Jėzaus atsakymo, tačiau tuojau pamatė stebuklą.

Ir mums, ištiktiems nelaimės, Dievas aiškiai paliudija, ne žodžiais, bet savo darbais atsakydamas kiekvienam iš mūsų: „Tu rūpi man, man rūpi tavo gyvenimas, tu esi nepaprastai svarbus. Man rūpi dangaus žvirbliai, o tu esi svarbesnis už visus žvirblius. Man rūpi lauko lelijos, o tu esi gražesnis už visas lelijas, kartu sudėtas. Tu rūpi man tiek, kad suskaičiavau visus tavo plaukus, ir man žinoma visa baimė, užplūdusi tavo širdį. Esu čia, kad padaryčiau galą tavo baimei ir nerimui, o mane atrasi toje baimėje ir savo ašarose“. (Mons. Adolfas Grušas)