Popiežiaus katechezė. Mirties patirtis šeimoje; Kreipimaisi dėl Enciklikos ir pabėgėlių

Tęsdamas trečiadienio katechezių apie šeimą ir jos gyvenimo įvykius ciklą, šioje bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus palietė itin jautrią temą, mirties temą, atsispirdamas nuo perskaityto epizodo iš Evangelijos pagal Luką, pasakojusiu apie tai, kaip Jėzus, pamatęs dramą, našlę laidojančią vienturtį sūnų, prikėlė jį iš mirties, parodydamas savo užuojautą ir savo galią prieš mirtį (Žr Lk 7, 11-17).

Mirtis yra patirtis, kuri paliečia visas šeimas, be jokios išimties. Ji yra gyvenimo dalis. Ir vis tik kai paliečia šeimos jausmus, mirtis niekad neatrodo natūrali, - kalbėjo Pranciškus. – Ypač tėvams pergyventi savo vaikus yra ypatingai skausminga, tai prieštarauja tai santykių prigimčiai, kuri teikia prasmę šeimoje. Dukros ar sūnaus praradimas yra tarsi laiko sustojimas: atsiveria praraja, kuri praryja praeitį ir taipogi ateitį. Mirtis, kuri pasiglemžia vaiką ar jaunuolį yra tarsi antausis pažadams, dovanoms ir meilės aukoms, kurias džiugiai įteikėme gyvybei, kuri iš mūsų gimė. Tiek kartų, pasak popiežiaus, jo ryto Mišiose ateina tėvų su nuotrauka sūnaus ar dukters, vaiko, berniuko ar mergaitės, sakydami, kad jų nebėra, su be galo skausmingu žvilgsniu...Mirtis paliečia, paliečia itin giliai. Visa šeima tarsi suparalyžuojama. Kažką panašaus patiria vaikas, likęs vienas, praradęs viena ar abu tėvus. „Kur mama? Kur tėtis?“. „Danguje“. „Kodėl jų nematau?“ Šis klausimas apdengia kančia vaiko širdį, jis lieka vienas, apleistumo jausmas jame dar didesnis todėl, kad jis neturi patirties, kad „įvardytų“ tai, kas įvyko.

Tokiais atvejais mirtis yra tarsi juoda skylė, kuri atsiveria šeimų gyvenime ir kurios negalime paaiškinti. Ir kartais dėl to yra apkaltinamas Dievas. Kiek daug žmonių supyksta, piktžodžiauja prieš Dievą – „kodėl atėmei mano sūnų, mano dukrą. Dievo nėra, Dievas neegzistuoja“ – ir aš juos suprantu, - kalbėjo Pranciškus. – Daug kartų tai girdėjome. Bet šis pyktis kyla iš didžiulio skausmo.

Tačiau fizinė mirtis gali turėti sąmokslininkų, kurie dar blogesni ir vadinasi neapykanta, pavydu, puikybe, godumu, trumpai tariant, pasaulio nuodėme, dirbanti mirčiai ir padaranti ją dar skausmingesne ir neteisingesne. Jausmai šeimoje tampa tarsi bejėgės šių mirties pagalbininkų aukos, lydinčios žmogaus istoriją. Tik pagalvokime apie absurdišką „normalumą“, tam tikrais momentais ir tam tikrose vietose, lydintį mirties siaubą, nulemtą neapykantos ir kitų žmogiškų būtybių abejingumo. Tegu Viešpats mus išlaisvina nuo tokio pripratimo!

Dievo tautoje, padedant per Jėzų dovanotos užuojautos malonei, daug šeimų konkrečiai parodo, kad mirtis netaria paskutinio žodžio ir tai yra tikras tikėjimo aktas. Kiekvieną kartą, kai gedinti šeima atranda jėgų išsaugoti tikėjimą ir meilę, kurie mus vienija su tais, kuriuos mylime, ji jau tada sutrukdo mirčiai viską pasiimti. Mirties tamsai reikia pasipriešinti didesniu meilės darbu. „Dieve mano, išsklaidyk mano tamsumas“, sakoma vakaro maldos liturgijoje. Viešpaties Prisikėlimo šviesoje, kuris neapleidžia nei vieno iš tų, kuriuos Tėvas jam patikėjo, galime iš mirties atimti jos geluonį, sutrukdyti apnuodyti mūsų gyvenimą, paversti beverčiais mūsų jausmus, nekristi į tamsiausią tuštumą.

Šiame tikėjime galime paguosti vienas kitą, žinodami, kad Viešpats įveikė mirtį kartą ir visiems laikams. Mūsų brangieji nedingo tuštumos tamsoje: viltis mums užtikrina, kad jie yra gerose ir stipriose Dievo rankose. Meilė yra stipresnė už mirtį. Todėl turime ją auginti, ją stiprinti ir ji mus apsaugos iki tos dienos, kai kiekviena ašara bus nušluostyta, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Ap 21,4). Jei leisime, kad tikėjimas mus paremtų, gedulo patirtis pagimdys didesnį šeimyninių ryšių glaudumą, atidumą kitų šeimų skausmui, naują brolybę tarp šeimų, kurios gimsta ir atgimsta vilčiai.

Gimti ir atgimti viltyje, tai mums duoda tikėjimas. Norėčiau, - sakė popiežius, - pabrėžti paskutinį sakinį iš Evangelijos, kurią šiandien girdėjome. Kai Jėzus gražina į gyvenimą jaunuolį, našle tapusios mamos vaiką, Evangelija tęsia: „Jėzus atidavė jį motinai“. Ir tai yra mūsų viltis. Visus mūsų brangiuosius, kurių nebėra, visus Viešpats grąžins mums, susitiksime su jais viltyje, kuri neapgauna! Prisiminkime šį Jėzaus veiksmą - „Jėzus atidavė jį motinai“. Taip Viešpats padarys mūsų šeimose!

Toks tikėjimas mus saugo nuo nihilistinės mirties sampratos, kaip ir nuo apgaulingų pasaulio paguodų, o krikščioniška tiesa nesusimaišo su įvairiomis mitologijomis, senais ir naujais prietarais.     

Šiandien būtina, kad ganytojai ir visi krikščionys konkrečiau išreikštų tikėjimo prasmę gedulo šeimos gedulo patirtyje. Neturime neigti teisės verkti, privalome verkti gedint! Ir Jėzus verkė (žr. Jn 11,33-37). Bet galime pasiremti paprastu ir stipriu daugybės šeimų liudijimu, mokėjusių atpažinti sunkiame mirties perėjime ir Viešpaties, nukryžiuoto ir prisikėlusio, perėjimą, neatšaukiamą mirusių prikėlimo viltį. Štai tokios meilės „sąmokslininkais“ turime tapti per savo tikėjimą.

*

Baigęs katechezę Šventasis Tėvas sveikino piligrimus, maldininkus, Romos miesto svečius šv. Petro aikštėje, kurių buvo mažiausiai 25 000, ypatingai tuos, kurie gedi savo artimųjų ir brangiųjų. Popiežiaus sveikinimai piligrimų grupėms buvo perskaityti prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų, lenkų ir, žinoma, italų kalbomis.

*

Trečiadienio bendrosios audiencijos gale popiežius paskelbė du viešus kreipimusis – apie jau ketvirtadienį pasirodysiančią jo Encikliką ir apie JT Pabėgėlių dieną.

Ryt, kaip žinote, bus paskelbta Enciklika apie rūpestį „bendrais namais“, kurie yra kūrinija. Šie mūsų namai griūva, tai paliečia visus, ypač vargšus. Tad kviečiu atsakomybei, remiantis Dievo žmogiškai būtybei patikėtu uždaviniu kūrinijoje „dirbti ir saugoti“ „sodą“, kuriame jį apgyvendino (žr. Per 2,15). Visus kviečiu su atvirumo nuostata priimti šį dokumentą, - sakė Pranciškus, pridūręs, kad tai Bažnyčios socialinės doktrinos tęsinys.

Kitą šeštadienį, - tęsė jis, - minima Pasaulinė Pabėgėlio diena, Jungtinių Tautų iniciatyva. Melskime už daugybę brolių ir seserų, kurie ieško prieglobsčio toli nuo savo žemės, kurie ieško namų, kur galėtų gyventi be baimės, gerbiant jų orumą. Drąsinu darbą tų, kurie jiems padeda ir linkiu, kad tarptautinė bendruomenė veiktų sutartinai ir veiksmingai šalinant priverstinių migracijų priežastis. Ir visus kviečiu prašyti atleidimo už tas institucijas ir asmenis, kurie uždaro duris žmonėms, kurie ieško šeimos, ieško apsaugos. (Vatikano radijas)