Šventojo Sosto sutartis su Palestina plečia žmogaus teisių perspektyvą

Šventojo Sosto santykiai su Izraeliu ir Palestina, taikos procesas, antisemitizmas ir radikalaus islamizmo plitimas – tokios buvo „Jerusalem Post“ korespondentės interviu su kardinolu Pietro Parolinu, Popiežiaus valstybės sekretoriumi, temos. Kalbėtasi jau po to, kai Šventasis Sostas pareiškė, jog pasirašys dvišalę sutartį su „Palestinos valstybe“. Ne visi Izraelyje liko patenkinti tokiu Šventojo Sosto žingsniu – esą per ankstyvu, patiems palestiniečiams atkakliai neigiantiems Izraelio teisę egzistuoti.

Šventasis Sostas nuolatos ir abi puses ragina žengti drąsius žingsnius link susitaikymo ir taikos. Abi pusės turi išspręsti vidinius klausimus, nes yra tokių, kurie, rodos, taikos nenori arba yra patenkinti dabartine padėtimi. Žaizdos ir nuoskaudos dėl abipusių kovų yra gilios, todėl reikia tarptautinės bendruomenės pagalbos, pasakė kardinolas Parolin. Kalbėdamas apie būsimą susitarimą, jis patikslino, kad jis iš esmės liečia Bažnyčios gyvenimą, bet, kita vertus, niekaip nežeidžia Palestinos ir Izraelio susitaikymo, greičiau priešingai. Susitarime kalbama apie pamatinių teisių pripažinimą, tokių kaip religijos ir sąžinės laisvė, būdingų demokratijoms. Tai turės teigiamą įtaką ir visam bendrajam visuomenės gėriui bei santykiams su Izraeliu. Šventasis Sostas neturi kompetencijos pateikti politinį Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą, bet ragina taikai ir dialogui pagal bendruosius principus ir JTO gaires.

Svarbūs yra popiežių vizitai. Paskutinysis, Pranciškaus vizitas, išpildė sunkų uždavinį – parodyti supratimą ir simpatiją visoms pusėms, o tai nėra paprasta. Vizito ruošimas nebuvo lengvas, norint išvengti popiežiaus žodžių ir gestų instrumentalizavimo, nepageidaujamų pasekmių.

Kalbėdamas apie Šventojo Sosto ir Izraelio valstybės santykius, kardinolas Parolin priminė, kad 1993 metais tarp abiejų pusių buvo pasirašytas „pamatinis susitarimas“, jį pratęsiant, 1997 metais Bažnyčia pripažinta juridiniu asmeniu, dabar, po daugelio metų darbo, paskutinę stadiją pasiekė derybos dėl nuosavybės ir fiskalinių klausimų. Kita vertus Šventasis Sostas ne kartą prašė, kaip reikalauja paties Izraelio įstatymai, tarptautinius 1993 ir 1997 metų susitarimus įtraukti į vidaus teisę, tai dar nepadaryta.

Pažanga fiksuojama ne vien valstybiniuose, bet, neabejotinai, ir krikščionių bei žydų, kaip dviejų religinių bendruomenių, santykiuose per pastaruosius 50 metų, kai 1965 spalio 28-ąją pasirodžiusi deklaracija apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis „Nostra Aetate“ pradėjo naują etapą. Nuo to laiko santykiai su žydų bendruomenėmis ir institucijomis yra stabilūs, nuolatiniai, popiežiai ne kartą apsilankė savo „vyresniųjų brolių“ sinagogose. Bažnyčia, pakartojo kardinolas Parolin, stovi pirmoje kovos su antisemitizmu linijoje, aiškiai ir tvirtai jį smerkia, kaip ir netoleranciją kitų religijų atžvilgiu.

Klausiamas apie radikalaus islamizmo plitimą ir patrauklumą, kardinolas Parolin atsakė, kad tai globalinis reiškinys, tad ir atsakas turi būti globalinis. Ne vien karinis ar antiteroristinis, bet taip pat politinis ir ekonominis, blokuojant paramą ir finansavimą. Tačiau didysis mūšis yra dėl idėjų ir ugdymo. Čia daug atsakomybės tenka religiniams lyderiams, pirmiausia pačių musulmonų lyderiams. Reikia kovoti prieš totalitarinį mentalitetą, kuris nori atimti egzistenciją iš kitokio, nei jis, prieš religijos naudojimą prievartos pateisinimui. Reikia eiti pagarbos mažumoms, plačiau žiūrint, žmogaus teisių, kurių ištakose yra religijos laisvė, keliu. (Vatikano radijas)