Bosnija ir Hercegovina: tarp fragmentiškumo ir pilietiškumo

Pranciškaus kelionės į Bosniją ir Hercegoviną pagrindinė tema yra „taika“ ir tos sąlygos, kurios leidžia taikai egzistuoti bei išsilaikyti: dialogas ir teisingumas.

Bosnija ir Hercegovina priklauso nedidelių valstybių kategorijai su savo 51 000 kvadratinių kilometrų plotu, kuris vis tik didesnis už kelių Europos Sąjungos valstybių, tokių kaip Danija, Belgija, Olandija ar Estija, teritoriją. Naujausiais duomenimis šalyje gyvena 3,83 milijono gyventojų. Beveik visi priklauso trims didelėms etninėms ir religinėms grupėms: bosniams musulmonams (45 procentai), serbams ortodoksams (36 procentai) ir kroatams katalikams (15 procentų).

1992 – 1995 metais, žlugus komunistinei Jugoslavijai, čia praūžė pilietinis karas, kuris buvo iš tiesų labai žiaurus ir barbariškas, pražudęs iki 250 000 žmonių gyvybių, daugiausia civilių. Šimtai tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais, krašto viduje arba išorėje. Tokia buvo nesugebėjimo surasti pusiausvyrą ir sugyvenimo formą tarp etninių grupių kaina.

Kai tarptautinės bendruomenės dėka karas buvo nutrauktas, pavyko susitarti dėl sugyvenimo formų, administracinių padalijimų ir institucijų. Vis tik joks apžvalgininkas nesiryžtų jų pavadinti „normaliomis“. Serbai ortodoksai praktiškai sukūrė „valstybę valstybėje“. Likusioje šalies dalyje, kuriai priklauso ir sostinė Sarajevas, koncentruojasi, vėlgi smulkesnėse teritorijose, musulmonai ir katalikai. Į prezidento postą išrenkami iškart trys asmenys, priklausantys trims didžiosioms etinėms-religinėms grupėms, kurie valdo paeiliui.

Ši administracinė ir politinė tvarka buvo kompromisas, kuris prieš 20 metų leido pasiekti taiką. Tačiau šiandien jis taip pat yra esminis trūkumas, kurio pasekmės yra integracijos tarp šalies etninių grupių nebuvimas. Tik sostinėje išgyvenama, ne visada sklandžiai, tarpreliginio ir etinio sugyvenimo tikrovė. Kitur kiekvienas tarsi stengiasi apsitverti aukštesne tvora. Ten kur vyrauja serbų kilmės ortodoksai, kreivai žiūrima į bosnius musulmonus ir kroatus katalikus. Panaši situacija, tik iš priešingos pusės, ten, kur dominuoja kroatai arba bosniai. Tačiau kadangi kroatų proporcija yra mažiausia, likus tik pusei to, kiek jų gyveno iki karo, jie patiria didžiausią spaudimą.

Ši labai stipri visuomenės poliarizacija lemia, kad, nepaisant tarptautinius demokratinius standartus atitinkančių įstatymų, laisvių ir teisių, socialinė diskriminacija yra labai paplitusi. Pavyzdžiui, nors ir turinčiam formaliai lygias galimybes, kroatui katalikui sunku įsidarbinti valstybės institucijose ten, kur dominuoja bosniai arba serbai, ir atvirkščiai. Kiekviena grupė rūpinasi savo etninės ir religinės tapatybės stiprinimu, bet mažai dėmesio skiriama bendrapilietiškumo lygmeniui. Tad nekelia nuostabos, kad teisinės ir politinės institucijos kartais parodo silpnumą ir pro pirštus žiūri į įvairias diskriminacijos, taip pat religinės apraiškas, ją ignoruoja arba nureikšmina. Šiame kontekste suprantame, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas, dedikuotas taikai – tarp etninių grupių, tarp religijų – nėra banalus ar lengvas uždavinys. Daug kas tikisi, kad šis vizitas  - gerąją prasme – sutrikdys nusistovėjusius santykius, taps stimulu vienas kitą pažinti ir išgirsti.

Kalbant konkrečiau apie Bosnijos ir Hercegovinos katalikų situaciją, jie dažniausiai gyvena tarp musulmonų. Jie taip pat dažnai patiria netiesioginę arba neformalią diskriminaciją. Tai gerai iliustruoja kulto pastatų statyba. Kaip šių metų kovo mėnesį pasakojo Sarajevo arkivyskupas kardinolas Vinko Puljić, jis laukė 15 metų, kol gavo leidimą statyti bažnyčią viename sostinės kvartale. Tuo tarpu nuo karo pabaigos vien Sarajeve iškilo mažiausiai 70 musulmoniškų kulto arba mokyklų pastatų, finansuotų dažniausiai arabų valstybių. Nors sugyvenimas ženkliai pagerėjo, katalikai tebesijaučia antraeiliais piliečiais, musulmonams išliekant privilegijuota grupe, didinant savo svorį ir daugiataučiame Sarajeve, tuosyk pasakė kardinolas.

Kitas naujas akcentas šalies religiniame gyvenime yra fundamentalistinio ir radikalaus islamo bendruomenių atsiradimas. Jį, viena vertus, tarp nuosaikų islamą išpažįstančių bosnių prieš dvidešimt metų pradėjo skleisti džihadistai, kurie čia atvyko pasibaigus kovoms Afganistane ir prireikus atrasti naują kovos lauką. Antra vertus, fundamentalistinio islamo versijos pradėjo sklisti su šalpos fondais, ypač iš Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Kataro. Šie fondai atsiuntė ne vien šimtus milijonų dolerių paramos, bet ir pamokslininkus bei salafitų – vahabitų pakraipos literatūrą. Tačiau didžiausi nuogąstavimai nepasiteisino, vahabitų bendruomenėms šiuo metu priklauso keletas tūkstančių žmonių, bet absoliuti dauguma kitų musulmonų su jais susitapatinti visai nenori. (Vatikano radijas)