2015-06-02 15:23:00

Eucharistija - tobuliausia Dievo dovana žmonijai


Popiežius Pranciškus antradienį privačioje audiencijoje susitiko su savo vyskupijos vikaru kardinolu Agostino Vallini. Kardinolas ketvirtadienį lydės Šventąjį Tėvą Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės - Devintinių procesijoje Romos mieste. Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Romoje yra viena iš seniausių ir populiariausių švenčių per liturginius metus, pritraukianti daug tikinčiųjų iš visų parapijų. Prieš Devintinių procesiją popiežius Pranciškus celebruos šv. Mišias po atviru dangumi priešais savo vyskupijos katedrą. Mišios prasidės 19 val. Romos laiku. Po Mišių popiežius vadovaus tradicinei Devintinių procesijai iš Romos katedros iki Didžiosios Marijos bazilikos. Procesijoje Via Merulana gatve iš Popiežiškosios Šv. Jono Laterano bazilikos iki Didžiosios Marijos bazilikos aikštės dalyvaus taip pat popiežiaus vikaras, Romos vyskupai pagalbininkai, kunigai, vienuolinių kongregacijų nariai vyrai ir moterys, bažnytinių draugijų ir judėjimų, kaip ir visų Romos parapijų atstovai, sekdami procesijoje nešamą arba vežamą į monstranciją įkeltą Švenčiausiąjį Sakramentą. Procesijos pabaigoje popiežius Pranciškus suteiks Eucharistinį palaiminimą.

Devintinių iškilmę visuotinėje Bažnyčioje įvedė popiežius Urbonas IV 1264 metais bule „Transiturus de hoc mundo“. Dabartinės procesijos kelias Via Merulana gatve susijęs su popiežiaus Grigalius XIII sprendimu 1575 Šventųjų metų proga nutiesti naują piligrimų kelią, kuris apjungtų keturias didžiąsias Popiežiškąsias bazilikas, kad maldininkai pelytų visuotinius atlaidus per vieną dieną peržengę keturių bazilikų Šventąsias duris. Devintinių procesijos paprotys Romoje nutrūko po Italijos susivienijimo 1870 metais. Reikėjo laukti daugiau kaip šimto metų kol Eucharistinę devintinių procesiją 1979 metais atgaivino šv. Jonas Paulius II iš Lenkijos. Nuo tada Devintinių procesija vyksta kasmet, vadovaujant Romos vyskupui.

Urbono IV bulė „Transiturus de hoc mundo“ buvo reakcija į Vakarų krikščionijoje susvyravusį tikėjimą Kristaus buvimu Eucharistijoje. Be to, tik metus ankščiau netoli nuo Romos įvyko garsusis Bolsenos stebuklas, turėjęs daug įtakos popiežiaus spendimui paskelbti “Viešpaties Kūno” – “Corpus Domini” šventę. Pasakojama, kad čekų kunigas, vardu Petras 1263 metais pakeliui iš Prahos į Romą Bolsenos miestelyje aukodamas Mišias pamatė kaip prasiveržė kraujas iš jo rankose laikomos konsekruojamos ostijos. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu, šiandien vadinamos Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo švente, gimė ir Eucharistinių procesijų tradicija.

Prieš dvylika metų šv. Jonas Paulius II parašė paskutiniąją savo pontifikato encikliką apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia „Ecclesia de Eucharistia“. Joje šv. Jonas Paulius II pakvietė įsidėmėti, kad Eucharistija yra didis gailestingumo slėpinys ir tobuliausia Dievo dovana žmonijai:

„Bažnyčia gavo Eucharistiją iš savo Viešpaties Kristaus ne kaip kokią nors dovaną – kad ir labai brangią – tarp kitų, bet kaip tobuliausią dovaną, nes dovana yra jis pats, jo asmuo šventojoje žmogystėje ir jo išganomasis darbas. Ši dovana neapsiriboja praeitimi, nes „visa, kas yra Kristus, visa, ką jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir todėl pranoksta visokį laiką, visada esti dabar“ (Lumen Gentium). Visada, kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją, savo Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą, šis pagrindinis išganymo įvykis tampa realiai čia ir dabar esantis, ir taip „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“. Ši auka yra tokia esminė žmonių giminės išganymui, kad Jėzus Kristus ją atliko ir grįžo pas Tėvą tiktai po to, kai paliko mums priemonę, leidžiančią joje dalyvauti, tarsi ten būtume buvę. Tad joje dalyvauti ir jos vaisiais neišsemiamai naudotis gali kiekvienas tikintysis. Šiuo tikėjimu krikščionių kartos gyveno amžių tėkmėje. Šį tikėjimą Bažnyčios magisteriumas, džiugiai dėkodamas už tą neįkainojamą dovaną, nepaliaujamai primindavo. Trokštu dar kartą priminti šią tiesą ir kartu su jumis, brangūs broliai ir seserys, įsitraukti į adoraciją priešais šį slėpinį – didį slėpinį, gailestingumo slėpinį. Ką dar Jėzus galėjo padaryti dėl mūsų? Eucharistija jis tikrai parodo mums savo meilę „iki galo“ (plg. Jn 13, 1), ribų nežinančią meilę. („Ecclesia de Eucharistia“ 11.)“ (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.