Lietuvos spaudos apžvalga (gegužės 30 d.)
Lietuva atsisveikino su šviesios atminties kunigu marijonu Vaclovu Aliuliu. Pagerbdamos
šio rašytojo, dvasios vadovo, vertėjo, aktyvaus Sąjūdžio veikėjo atminimą, daugelis
žiniasklaidos priemonių apžvelgė jo veiklą, perpublikavo su kunigu anksčiau darytus
interviu, straipsnius. Prisiminimais apie šią iškilią asmenybę dalijosi jį pažinoję
dvasininkai, kultūros bei visuomenės veikėjai. „Jis man buvo mokytojas, draugas ir
globėjas“, pasakoja Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Lietuvos žinių straipsnyje „Vaclovas Aliulis – ganytojas, draugas, rašytojas...“.
Su tėvu Vaclovu ji susipažino 1996 metais, vykdama studijuoti į Romos Popiežiaus Grigaliaus
universitetą. V. Aliulis tuo metu buvo marijonų vyresnysis Romoje, parašė jai rekomendaciją.
„Palaikė mus kaip vaikus, drąsino kiekvieną“, - atsiminimais dalijasi S. Maslauskaitė-Mažylienė.
„Mylėjo žmones ir kalbą. Neteko matyti jo nuobodžiaujančio, visą save jis skyrė darbui.
Redaguodavo tekstus, kurių ne visi būdavo bažnytiniai“, - apie kunigą V. Aliulį kalba
Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas Stasys Puidokas.„Kunigas
Vaclovas Aliulis yra didysis Šventojo Rašto ir liturginių tekstų redaktorius, bažnytinės
kalbos kūrėjas, - sako kultūros istorikas Vytautas Ališauskas. Pasak jo, tai – nepaprastai
visapusiškas žmogus. Jau sulaukęs gilios senatvės, jis skundėsi, kad turi tiek visokių
visuomeninių pareigų, jog jas tenka sąmoningai mažinti“, – LRT Radijui sakė istorikas.
Jo teigimu, V. Aliulis buvo nepaprastos erudicijos ir intelekto žmogus, kalbėjęs ir
rašęs prancūziškai, angliškai, itališkai ir netgi baltarusiškai.
Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ paskelbė kelis
su kunigu V. Aliuliu anksčiau darytus interviu, jį artimai pažinojusių bendradarbių
pasakojimus. Antai kunigas Aušvydas Belickas sako, kad tėvas Vaclovas Aliulis buvo
pralenkęs laiką Pal. Jurgio Matulaičio dvasios vyras. Kunigas Aušvydas Belickas sako,
jog kunigą Vaclovą Aliulį drąsiai galime vadinti viena iš ryškiausių Lietuvos Katalikų
Bažnyčios XX a. antros pusės asmenybių ir ramsčių. Jis labai daug prisidėjo palaikydamas
Bažnyčios dvasingumą, o jo darbų baras buvo labai platus. Jį galima vadinti laisvos
religinės literatūros pradininku ir kūrėju Lietuvoje. Pasak dvasininko, tėvas Vaclovas
buvo labai imlaus proto bei dvasios žmogus, atviras Šventosios Dvasios veikimui. Pastaruoju
metu jis gerai matė ir suvokė sekuliariosios civilizacijos grėsmę ir sakydavo, kad
į tai galima atsiliepti tik gilinant ir tobulinant žmonių dvasinį gyvenimą bei ugdant
religinį sąmoningumą. Jis daug darbavosi, kad tikėjimas nebūtų vien kultas ir apeigos,
bet kad žmogus gyventų sąmoningą krikščionio gyvenimą, pažintų liturginius ženklus,
Šventąjį Raštą.
Kita šios savaitės žinia - beveik visą sovietmečio
okupaciją vienintele katalikų šventove uostamiestyje buvusi Klaipėdos Kristaus Karaliaus
bažnyčia Švenčiausios Trejybės sekmadienį mini šių maldos namų 70-metį. Ta proga pajūrio
laikraštis „Vakarų ekspresas“ publikavo straipsnį „Kristaus Karaliaus bažnyčia - unikumas
su istorijos dėmėmis“, kur prisimenami trys pastarieji Kristaus Karaliaus bažnyčios
dešimtmečiai. Keturi bažnyčios dešimtmečiai - balta istorijos dėmė. Nežinoma, kas
joje kunigavo, kaip bažnyčia atrodė, kas ją lankė. Dienraščio „Lietuvos žinios“ straipsnis
„Kur Dievas „perkala“ mūsų širdis“ taipogi skirtas Klaipėdos bažnyčios iškilmei. „Į
kasdienybę reikėtų žvelgti dėkingumo akimis. Savo tikėjimą galime išmatuoti dėkingumo
jausmu. Dėkojimas yra raktas nuo durų, kurias atrakiname į džiaugsmą. Dėkingumas skatina
atsigręžus į praeitį pastebėti, kiek daug gerų ir gražių dalykų nutiko mano gyvenime“,
– iškilmių išvakarėse kalba Virgilijus Poškus, Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios
klebonas.
Laikraštis „Pajūrio naujienos“ skelbia, kad ne tik
sveikatos, bet ir dingusių daiktų grąžinimo stebuklais garsėjantis šventas Antanas
Paduvietis šįkart pasistengė dėl visos Kretingos parapijos, kurioje jis nuo seno yra
itin garbinamas – susigrąžino tarpukariu iš savojo altoriaus pradingusį šv. Pranciškaus
paveikslą. Šį šventojo sumanymą įgyvendino būrys jo žemiškųjų talkininkų – brolių
pranciškonų, parapijiečių, muziejininkų, kultūros paveldo specialistų – ir iš Kretingos
muziejaus XIX a. nežinomo dailininko aliejumi nutapyta drobė, vaizduojanti šv. Pranciškų,
gaunantį stigmas, buvo pargabenta į savo pirmykštę vietą – Kretingos bažnyčią.
All the contents on this site are copyrighted ©. |