Palaimintasis t. L. E. Cestac, vargšų ir prostitučių globėjas

Sekmadienį, gegužės 31 dieną Prancūzijos pietuose, Bayonne mieste iškilmingai palaimintuoju paskelbtas t. Louis Eduard Cestac, vargšų ir prostitučių globėjas. 1908 metais šv. Pijaus X pradėta beatifikacijos byla buvo užbaigta 2014, jau Pranciškaus pontifikato metu.

Louis Cestac gimė 1801 metų sausio 6-ąją Bayonne mieste. Berniukui sulaukus trijų metų, jo gyvenimas buvo paženklintas stebuklu: sunkiai susirgus ir gydytojams nieko nebegalint padaryti, motina jį nunešė prie Dievo Motinos statulėlės viename sename vienuolyne ir paprašė jos užtarimo. Vaikas staiga pagijo. Nuo to laiko Dievo Motina jo gyvenime visada užėmė ypatingą vietą.

Nepaisant, kad tuometinėje Prancūzijoje jau sklido stiprios antibažnytinės nuotaikos, po Prancūzijos revoliucijos, Louis Cestac anksti subrandino supratimą, kad kunigystė yra jo kelias. Vaikinas buvo gabus studijoms, ypač gerai jam sekėsi tikslieji mokslai, jis taip pat buvo puikus muzikantas. 1822 metais, dar pats ruošdamasis kunigystei, jis buvo paskirtas mažojon seminarijon mokyti matematikos, muzikos ir filosofijos. 1825 metais jis buvo įšventintas kunigu, toliau tęsė mokytojo darbą – iš viso 9 metus, kol 1831 metais buvo paskirtas katedros vikaru.

Tačiau tai buvo daugiau nei tiesiog pareigų pakeitimas. Palikęs mokymą ir knygas jaunas kunigas susidūrė su parapijos sielovada, su dažnomis ir liūdnomis žmogiškomis situacijomis. Viena iš jų – tai labai skurdžios merginos, dažnai našlaitės, iš kaimų, kurioms, rodos, gyvenimo alternatyvos buvo tik dvi: išmaldos prašymas ir centų uždirbimas pardavinėjant niekučius arba prostitucija, ieškant klientų uoste. O galbūt smurtinė mirtis. Taip, vieną kartą, t. Cestac, atsidūręs prie nužudytos dvidešimtmetės prostitutės kūno, apsupto rėkiančių vyrų ir jos likimo draugių, savo viduje pažadėjo Viešpačiui, kad kiekvieną dieną stengsis apsaugoti nekaltąsias ir išgelbėti prarastąsias.

1836 metais t. Cestac, gavęs kambarėlį su virtuve, įkūrė pirmąjį prieglobstį, skirtą sulaužyto gyvenimo merginoms ir moterims. Į pagalbą jis pakvietė kitas moteris, tarp kurių ir savo seserį Elise, kuriai nuo to laiko šis darbas tapo gyvenimo pašaukimu.

Tačiau greitai tapo aišku, kad suteikti trumpalaikę pagalbą moterims ir merginoms nėra pakankama. Viena vertus, reikia joms suteikti kitokio gyvenimo perspektyvą. T. Cestac, nors darbą prie mokyklos lentos iškeitė į darbą gatvėje, buvo įsitikinęs, kad jų gyvenimo perspektyva priklausys nuo išsilavinimo. Antra vertus, reikia žmonių, kurie įsipareigotų ir padėtų nuolatos. Gavęs vidinį patikinimą iš Dievo Motinos, kad ji globos merginas, 1838 metais miesto pakraštyje kunigas Cestac nupirko namą ir pavadino jį „Dievo Motinos prieglobsčiu“, o pats iš filosofijos mokytojo persikvalifikavo į žemdirbį, kad galėtų išlaikyti ir išmaitinti prieglobsčio globotines. Tai nebuvo paviršutinis užsiėmimas, kaip rodo gyvenimo gale įteiktas aukštas valstybinis apdovanojimas už inovacijas žemės ūkio veikloje.

1842-aisiais, gavęs patarimų ir padrąsinimų, t. Cestac įsteigė „Marijos tarnaičių“ kongregaciją su keturiolika narių, kurios toliau tęsė pradėtą darbą skurdžiose miesto gatvėse ir kvartaluose. Dar po devynerių metų jis įsteigė kongregacijos kontempliatyvią atšaką toms merginoms, taip pat ir iš gatvės, kurios norėjo pasišvęsti vien maldos gyvenimui – Bernardines arba „Marijos tylenes“. Kai 1868 metais kovo 27 dieną t. Cestac mirė, jo pasėtos artimo meilės sėklos jau išaugo ir pražydo: tai buvo 150 namų, židinių ir mokyklų, kuriose darbavosi per 900 „Marijos tarnaičių“. Jis buvo palaidotas prie pačių pirmųjų iš jų  - prie „Dievo Motinos prieglobsčio“ namų. (Vatikano radijas)