2015-05-16 16:10:00

Šventųjų spindesys (I): stipresnis už kilmingojo titulą ir už kūno silpnumą


Sekmadienį, vykstant Pašvęstojo gyvenimo metams, popiežius Pranciškus šventosiomis skelbia keturias moteris, keturias vienuoles – skirtingas savo kilme, savo gyvenimo istorijomis, tačiau spindėjusias didele meile Dievui. Šiame straipsnyje trumpai pristatome dvi iš jų. 

Pripažinus du antgamtinius išgijimus jos užtarimu, šventąja pripažįstama Jeanne Emilie de Villeneuve, kurį yra Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregacijos steigėja. Ji gyveno 19 amžiaus pirmoje pusėje, Prancūzijoje.

Jos šeima buvo viena iš seniausių Langedoko regiono kilmingų šeimų, turėjusių kunigaikščių titulą. Jeanne Emilie tėvas valdė dideles žemes, vertėsi žemės ūkiu ir odos pramone. Savo žmonėms buvo geras – rūpinosi jų švietimu, sukūrė abipusės pagalbos banką. Jeanne Emilie buvo trečioji dukra, gimusi 1811 metais.

Jai sulaukus 14-os, po sunkios ligos mirė motina, tai paliko didelę žymę jos dvasioje, kaip ir jos sesers Oktavijos mirtis vos 20 metų, 1828-aisiais. Tėvas jai patikėjo tvarkyti šeimos pilį ir su šiuo uždaviniu ji puikiai susidorojo. Dar po kelerių metų, į ją pradėjo žvalgytis potencialūs jaunikiai. Bet mergina jautė, kad tai ne jos kelias. Įveikusi ilgą tėvo ir nuodėmklausio pasipriešinimą, jausdama nenugalimą trauką, 1836 ji galutinai paliko namus, kad taptų „gailestingumo seserimi“ ir įsteigtų bendruomenę, kuri dirbtų tarp vargšų. Kunigaikštytė, kuri turėjo jai patarnaujančią merginą, dėl Dievo meilės pasiryžo pati tapti tarnaite.

Bendruomenės pradžia buvo labai paprasta – Jeanne Emilie ir dvi jos draugės, gavusios Bažnyčios vyresniųjų leidimą, apsigyveno paprastame namelyje be patogumų, Castres mieste netoli savo gimtinės,  ir pradėjo rūpintis jaunomis merginomis bei lankyti kalinius. Reikia atsiminti, kad tuo metu Prancūzijoje, kaip ir kitur Europoje, vyko taip vadinamoji „industrinė revoliucija“. Tai reiškė ne vien industrinę pramonę, bet ir didžiulį gyvenimo būdo pokytį, žmonių migracijos iš kaimų į miestą procesą. Buvo daug tokių, kurie nesugebėjo prisitaikyti ir išgyventi, kuriais buvo pasinaudota tol, kol turėjo jėgų. Naujai gimusi ir auganti bendruomenė dirbo tarp šių žmonių. Netrūko ir įvairių sunkumų – štai, įsteigus siuvyklą, kurioje dirbo trys dešimtys neturtingų merginų, likusios miesto siuvėjos taip apkalbėjo „konkurentes“, kad daug kas buvo nuteiktas prieš jas. Trūkstant patirties, pasitaikius regulos nesilaikymo atvejams, kartais atrodė, jog bendruomenė subyrės – tuo metu Jeanne Emilie išmoko savo rūpesčius iš tiesų patikėti Dievui ir spręsti sunkumus maldoje ir maldos dvasioje. Bendruomenei augant ir stiprėjant ji pradėjo rūpintis vaikų auklėjimu, katecheze ir ligonių slaugymu. Susidūrusi su kunigais misionieriais, Jeanne Emilie nebeapleido mintis, kad ir jos bendruomenė turi būti misionieriška. Kelerių metų prireikė, kol pirmosios seserys išvyko į misijas: šiuo metu „mėlynosioms seserims“, kaip jos dar vadinamos pagal savo rūbus, priklauso apie 600 moterų visuose kontinentuose. Jeanne Emilie mirė 1854 metais, nuo choleros, maldoje save aukodama kaip auką, kad epidemija sustotų. Jokia kita sesuo nesusirgo.

*

1956 metais, tik kitoje vietoje, Neapolio mieste, Italijoje, gimė Adelaide Brando. Jos tėvas buvo pasiturintis banko tarnautojas. Adelaide Brando gyvenimą ir pašaukimą galima apibūdinti dviem žodžiais – „įsimylėjusį Eucharistiją“, Jėzų eucharistiniame pavidale. Šį pašaukimą pajautė labai anksti, būdama vos 12 metų savyje pasišventė meilei eucharistinam Jėzui. Ūgtelėjus jos žvilgsnis natūraliai krypo į moterų Sakramentiečių kongregaciją, bet čia ji negalėjo įstoti ir dėl silpnos sveikatos ir dėl tėvo pasipriešinimo.

1875 metais ji stojo į Sakramentinio Jėzaus nuolatinių garbintojų kongregaciją, bet netrukus dėl ligos turėjo ją palikti. Kūno silpnumas, ligotumas buvo jos nuolatiniai palydovai, tačiau tai netapo motyvu pasiduoti, pamiršti savo širdies kvietimą. Nuolatos ir giliai meldėsi, kažkas ją apibūdino tokiais žodžiais: „angeliškas veidas ir didžiulis gerumas, paprastas tikėjimas, bet stiprus ir gyvas“. Aplink ją susibūrė kitų moterų būreliui, subrendo mintis įsteigti naują bendruomenę – 1890 metais buvo įsigytas pirmasis namelis, tapęs bendruomenės centru, vėliau pastatyta bažnyčia. Adelaide priėmė vienuolinį Marijos Kristinos vardą. Jo kambarėlis buvo įrengtas prie bažnyčios sienos, pro angą nuolatos matėsi tabernakulis su Eucharistija – šventoji nuolatos troško gyventi sakramentinio Jėzaus akivaizdoje. 1903 metais bendruomenė gavo pripažinimą ir seserys galėjo duoti pasišventimo įžadus. 1906 metais Marija Kristina mirė. Savo bendruomenei ji paliko dvigubą misiją: pirmiausia, melstis už visus tuos, kurie žeidžia Jėzaus širdį Eucharistijoje: už abejingus, už tuos, kurie blogai dalyvauja Mišiose ir su blogu nusiteikimu priima sakramentus – tame tarpe ir kunigus. Kita misija – rūpestis vaikais našlaičių namuose ir mokyklose. Kongregacijai šiuo metu priklauso per 250 moterų, daugiausia Italijoje, bet taip pat Brazilijoje. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.