Turkų žurnalistas: abi pusės jaučiasi „apsuptos“. „Armėnų genocido“ atvejis

Nuomonių poliarizacija stiprėja ir sunku atsiriboti nuo išankstinių nusistatymų. Bandant išlaikyti distanciją, Vakaruose rizikuoji būti pavadintas „islamistu“, o Rytuose – amerikiečių šnipu, pastebi Mustafa Akyol, žinomas turkų žurnalistas ir apžvalgininkas, musulmonas, pažįstantis ir rašantis abejoms publikoms, Vakaruose ir Rytuose. Pokalbis su juo paskelbtas fundacijos „Oasis“ portale.

Savo darbe pastebiu,  - sakė turkas, - kad publika tiek Vakaruose, tiek Rytuose, Turkijoje ar kitose musulmonų šalyse, save suvokia „apsuptyje“. Vakariečiai klausia, kodėl musulmonai juos puola ir nori terorizmu primesti savo vertybes. Musulmonai klausia, kodėl vakariečiai juos laiko apsuptyje nuo kryžiaus žygių laikų, vėliau per kolonializmą, Amerikos karus, NATO ir bepiločius lėktuvus...

Iš šio „buvimo apsuptyje“ jausmo kyla, anot žurnalisto, poreikis abipusiškai grasinti. Jei žiniasklaida padėtų pusėms suprasti viena kitą, tai būtų didelė paslauga. Bet lygiai taip pat žiniasklaida gali sustiprinti idėją, kad kitas yra mūsų „priešas“, blogas, gal net ne per atvirą propagandą, o atrinkdama tik nemaloniausius aspektus ir juos pristatydama juodžiausiu būdu.

Jei vakarietis įsijungia televizorių, tai ką jis girdi apie islamą yra sprogimai, bombos, ISIS žudynės, keli fanatikai imamai, kurie skelbia krikščionis ir žydus netikėliais ir pamokslauja, jog „kryžiuočiai“ turi būti išžudyti. Kiti musulmonai, nuosaikūs ir nesutinkantys su radikalais, nepatenka į žinias. Tik radikalūs balsai kuria islamo įvaizdį. Tas pats vyksta ir kitoje pusėje. Mustafa Akyol prisiminė atvejį, kai 2000 metais vienas ne itin žinomas politikas antraeiliame televizijos šou pasakė, kad Jungtinės Valstijos turėtų bombarduoti šventąjį Mekos miestą. Amerikoje niekas į tai rimtai nepažiūrėjo, tačiau Artimuosiuose Rytuose nuskambėjo visur.

Yra tokių, kurie stengiasi pasaulį aprašyti tiksliau, ne tik kritikuoti kitą, bet taip pat kritikuoti save. Tai nėra lengva, pasakoja turkų žurnalistas: jis ne kartą susilaukė kaltinimų, kad esą „dirba kitai pusei“ vien todėl, kad parašė, jog kitas nėra toks blogas, kaip tvirtinama. Vakaruose buvo pavadintas „infiltruotu islamistu“, o Rytuose – amerikiečių ar kitų Vakarų valstybių agentu.

Mustafa Akyol taip pat komentavo balandžio 12 dienos epizodą, kai popiežius Pranciškus aukojo Mišias už prieš šimtą metų Osmanų imperijoje įvykusios tragedijos aukas: apie pusantro milijono armėnų žuvo – nuo smurto, bado ar ligų – tuometinei Turkijos valdžiai nusprendus armėnų mažumą perkelti į dabartinės Sirijos regionus, esą tokiu būdu užtikrindama svyruojančios ir griūvančios valstybės stabilumą. Popiežius paminėjo, kad ši armėnų drama paprastai vadinama pirmuoju XX amžiaus genocidu. Turkija kategoriškai priešinasi „genocido“ apibūdinimui, iškvietė pasiaiškinimui Šventojo Sosto nuncijų, lygiai taip pat alergiškai reagavo į kitų valstybių lyderių žodžius. Buvo politikų, kurie piktinosi „kaip popiežius drįsta“ taip kalbėt.

Turkų vyriausybės reakcija buvo perdėta, mano apžvalgininkas. Armėnai iš tiesų iškentė baisią tragediją, o popiežius gali galvoti, kad tai buvo genocidas. Lygiai taip pat turkų vyriausybė gali nesutikti, ginčytis, bet turi tai pasakyti pagarbiai.

Pasak Mustafa Akyol, svarbi priežastis, dėl kurios turkai taip stipriai ir negatyviai reaguoja į „armėnų genocidą“ yra ta, kad jie jaučia, jog neteisingai pamirštos yra pačių musulmonų skriaudos, nors priklauso tam pačiam laikotarpiui, tiems patiems istoriniams procesams. Tai, ką armėnai krikščionys patyrė vienoje vietoje, musulmonai išgyveno kitoje. Turkų apžvalgininkas priminė, kad keletą dienų po popiežiaus Pranciškaus – kurį jis iš tiesų gerbia ir kurio nevertina pagal vieną žodį – pasisakymo paskelbė „atvirą laišką“, kuriame primena ir šį aspektą: 19 amžiaus antroje pusėje Rusijos imperija plėsdamasi Kaukazo regione išsklaidė, perkėlė ar masiškai išžudė čia gyvenusias musulmonų bendruomenes. Panašių kampanijų pasitaikė Balkanų valstybėse. Šių baisybių aprašymai nedaug skiriasi nuo armėnų.

Kad įveiktume šį galvosūkį, - sako apžvalgininkas, - mes Turkijoje turėtume žadinti didesnį sąmoningumą apie Osmanų imperijos armėnų tragediją. Panašiai, pasaulis gali mums padėti atsimindamas taipogi ir Osmanų imperijos musulmonų tragediją. (Vatikano radijas)