Sekmadienio vidudienio malda. Palaimintasis Luigi Bordino, slaugas

Sekmadienio vidudienio maldoje Pranciškus citavo dienos Evangelijos eilutę – „šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15,4-5). Šiuos žodžius Jėzus pasakė per Paskutinę Vakarienę, žinodamas, kad netrukus mirs. Tad jis nori paaiškinti mokiniams naują pamatinę tiesą – kai Jis fiziškai nebus su jais, jie galės likti su Juo susieti nauju būdu ir duoti daug vaisių. Ir priešingai, be šios vienybės krikščionis tampa sterilus ir netgi žalingas bendruomenei.

Šakelės nėra sau pakankančios, bet visiškai priklauso nuo kamieno, iš kurio semiasi gyvybės. Taip yra ir su mumis, krikščionimis. Įskiepyti per krikštą į Kristų dovanai gavome iš jo naują gyvenimą; galime likti šioje gyvybinėje vienybėje. Reikia būti ištikimam krikštui, augti draugystėje su Viešpačiu per maldą, per maldą kiekvieną dieną, jo Žodžio klausyme ir paklusnume, skaitant Evangeliją, priimant sakramentus, ypač Susitaikymo ir Eucharistijos, - kalbėjo Pranciškus. Ir vienybės su Kristumi vaisiai yra nuostabūs – „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22), jie duoda daug gero artimui ir visuomenei.

Gauname naują gyvenimo būdą, Kristaus gyvenimas tampa mūsų: galime mąstyti kaip Jis, veikti kaip Jis, matyti pasaulį ir dalykus Jėzaus akimis. Todėl galime mylėti brolius, pirmiausia vargšus, kenčiančius, - sakė popiežius, prašydamas Marijos užtarimo, kad visi, paskirai ir kartu, būtume gyvos šakelės Kristuje ir duotume vaisių.

*

Sukalbėjęs „Regina Coeli“ maldą Pranciškus priminė, kad šeštadienį Turino mieste palaimintuoju buvo paskelbtas Luigi Bordino, pasišventęs pasaulietis, priklausęs šv. Giuseppe Benedetto Cottolengo brolių kongregacijai. Jis paskyrė savo gyvenimą ligoniams ir kenčiantiems, savęs netausodamas darbavosi tarp vargšų, plaudamas ir gydydamas jų žaizdas. Dėkojame Viešpačiui už šį nuolankų ir dosnų mokinį, - sakė popiežius.

*

Palaimintojo Luigi Bordino gyvenimas iš tiesų nuostabiai iliustruoja Jėzaus palyginimą apie šakelę, kuri kuo daugiau gauna syvų iš kamieno, tuo daugiau neša vaisių. Jis gimė Castellinaldo kaimelyje, vynininko ir žemdirbio šeimoje 1922 rugpjūčio 12-ąją. Berniukas užaugo stiprus ir darbštus. Jo tėvai iš tiesų stengėsi vaikus auklėti krikščioniškai, tačiau paties Luigi, kuris tuo metu dar turėjo pasaulietišką Andrea vardą, gyvenimas link sąmoningo šventumo ir Dievo ieškojimo pasisuko jam sulaukus 16 metų, 1938-aisiais, po sudalyvavimo „Katalikų Akcijos“ surengtose dvasinėse pratybose. Po to prasidėjo II Pasaulinis karas. 1943 metais Luigi buvo pašauktas, kartu su broliu Risbaldo, į Italijos kariuomenę ir pasiųstas į Rusijos frontą. Čia patyrė tai, ką ir daugybė kitų – šaltį, badą, nepriteklių, varginančias keliones pėsčiomis per sniegą su palaikiais batais, regėdami daug mirties aplink. 1943-iųjų sausio 26 Luigi, kartu su broliu, pakliuvo į sovietų nelaisvę. Po kiek laiko buvo išvežtas gyvuliniame vagone į Sibirą, į kalinių lagerį. Čia išgyveno beveik metus, dirbdamas kasykloje, nepasiduodamas išgyvenimo instinkto egoistiškumui, pasidalindamas ir su kitais tuo mažu, kurį gaudavo. Vieną labai šaltą naktį, kai aplink nuo šalčio ir išsekimo mirė dešimtys žmonių, Luigi davė įžadą Dievui – jei išgyvens, paaukos savo gyvenimą kenčiantiems ir įsipareigos kalbėti Rožinio maldą. Naktį išgyveno, vėliau iš Sibiro šalčio buvo perkeltas į Uzbekistano karštį, dirbti medvilnės laukuose. Karui pasibaigus kaliniai buvo paleisti, tačiau daugelis iš jų turėjo grįžti į savo kraštą kaip išmanė ir kaip pakliuvo. Po šios kelionės Luigi pasiekė namus sverdamas vos keturiasdešimt kilogramų, beveik dvigubai mažiau, nei įprastai.

Atgavęs jėgas Luigi ilgoje ir ištvermingoje maldoje ieškojo savo kelio ir jį atrado Cottolengo kongregacijoje, kuri rūpinosi ligoniais, kenčiančiais nuo fizinių ir psichinių negalių. Į ją jis įstojo 1946 metais. Vienam kongregacijos vyresniajam jis pasakė žodžius, kurie buvo tarsi viso jo gyvenimo programa – „noriu, kad mane už rankos vestų Jėzus“. 1948 metais davė pirmuosius įžadus ir juos kartojo iki 1965 metų, kai kongregacija buvo pripažinta Romos ir jos nariai galėjo įsipareigoti visam likusiam gyvenimui, kaip Luigi ir padarė. Kongregacijoje jis dirbo bet ką – svarbu, kad tai buvo naudinga ir reikalinga: apiplauti ligonį ar benamį, nušienauti žolę aplink kongregacijos namus. Vėliau pradėjo dirbti slaugu ir pradėjo dirbti operacinėje – tapo puikiu ir patikimu padėjėju, ne vien medicinos srityje, bet ir sugebėjime psichologiškai ir dvasiškai sustiprinti, nuraminti pacientus prieš operacijas ir po jų. Lygiai taip pat augo malda, patirtimi ir išmintimi tarp savo kongregacijos brolių. Palengva jam buvo patikėta patarti svarbiausiais bendruomenės gyvenimo ir darbo klausimais ar pačiam juos spręsti. Luigi nenuilstamai darbavosi iki 1975 metų, kada jam pačiam buvo diagnozuota leukemija. Tai jis, niekad nemėgęs kalbėti ilgai, pakomentavo taip: „gaila tik, kad nebegalėsiu daugiau darbuotis dėl ligonių ir dėl (kongregacijos) brolių šeimos, nebegalėsiu padėti. Dėl viso kito – tegu išsipildo Dievo valia iki pat galo ir ją noriu priimti linksmai. Tai yra tikėjimo metas“. Luigi buvo gydomas, tačiau liga progresavo. 1977 metų vasarį jis iš kalnų kaimelio, kuriame gydėsi, paaiškėjus, jog liga jau greitai jį įveiks, pasiprašė parsiunčiamas į savo bendruomenę, kad paskutinius mėnesius praleistų su ja. Jis mirė rugpjūčio 25 ir buvo išlydėtas daugybės žmonių, prie kurių prisilietė per savo gyvenimą. (Vatikano radijas)