Ketvirtadienį Pranciškus susitiko su Krikščioniško gyvenimo bendruomenių ir Italijos studentų misijų lygos nariais ir, kaip įpratęs, dialogavo su jais. Mergina, vardu Paola, dirbanti kalėjime, kuriame susiduriama su „visais pasaulio prieštaravimais“, klausė apie viltį? Ar ji įmanoma tokioje aplinkoje?
Pranciškus pirmiausia kalbėjo apie laikyseną. Negalima eiti į kalėjimą su tokiu nusistatymu: „tu esi nusidėjėlis, priklausai menkesnei klasei, o aš tau pakalbėsiu apie Dievą“. Visada reikia atsiminti, kad nusidėjėliai esame mes patys ir kad jei nesame kalėjime, tai tik dėl Dievo malonės. Apaštalas Paulius, didieji šventieji turėjo tokį supratimą. Jo neturėjo tie Rašto mokytojai, kurie manėsi esą teisuoliais. Jėzus juos pavadino veidmainiais ir „pabaltintais kapais“. Jei tokie būsime, nepajėgsime išeiti į pakraščius, negalėsime gauti drąsos iš Šventosios Dvasios. Susitikę su kaliniais, pridūrė popiežius, kartais neturime žodžių. Bet tada artinkimės prie jų širdimi, Jėzaus Kristaus jausmais.
Pasak Pranciškaus, kenčiančių sušelpimas yra neabejotinai geras darbas, bet tai pirmas laiptelis. Reikia stengtis, kad jiems atsivertų visas gyvenimas. Tai sunku. Davėme išalkusiam vaikui kartą pavalgyti, bet ką daryt, kad jam atsivertų gyvenimas? Ką daryt su tokiu vaiku, kuris niekad nesimokė, kuris nemoka juoktis ir kuris į švelnumą atsako smūgiu, nes savo šeimoje matė tik tai? Ką galime padaryti dėl tų, kurie prarado darbą? Puiku, jei galime juos sušelpti, bet tikrasis orumas yra galėjimas jiems paties uždirbti ir parnešti duoną į namus. Šalpa neturi užmigdyti sąžinės – „savo daviau“ – turime jausti nerimą, klausimą – ką dar galiu padaryti? Tai sveika neramybė iš Šventosios Dvasios.
Atsakydamas dar į vieną klausimą, popiežius Pranciškus pratęsė apmąstymą apie krikščionišką viltį. Tai dorybė, kurią sunku suprasti. Matome aplink tiek daug sugedimo, blogio, baisumų, mirties, savanaudiškumo, taip pat ir Bažnyčioje. Galima Dievo paklaust - „kas tai per pasaulis? Ko galiu viltis iš Tavęs“? Gyventi be vilties gali būti lengviau, nei su viltimi. Turime atsiminti, kad tikra viltis, kuri neapgauna, yra Dievo dovana ir kad ji gali išlikti širdyje, kuri yra nuolanki. Tai nuolankiųjų dorybė.
Atsakydamas į kitą klausimą, užduotą kunigo, atsakingo už seminaristų ugdymą, popiežius pasakė, kad tas kuris ruošiasi kunigystei, turi sugebėti paliesti Jėzaus Kristaus žaizdas. Suprasti, kad jos padarytos ne vien kitų, bet ir jo paties. Jei jaunuolis, nors ir geras vaikinas, to nejaučia, nesupranta, jam verta pasiimti atostogų metams ar dviems. Ir nereikia pasiduoti kiekybės be kokybės iliuzijai.
Dar vienas susitikimo dalyvis uždavė klausimą apie katalikų dalyvavimą politikoje. Popiežius griežtokai pabrėžė, kad Bažnyčia nėra politinė partija ir kad nereikia partijos, kuri būtų sudaryta vien iš katalikų. Bet taip pat pabrėžė, kad katalikas privalo dalyvauti politikoje ir ieškoti bendrojo gėrio, nes, kaip sakė Paulius VI, tai yra viena iš aukščiausių meilės artimui formų. Taip, pridūrė popiežius, tai gali būti kasdienė kankinystė, gali būti sunku išlaikyti nesuteptas rankas ir sąžinę, galima patirti daugybę suklupimų ir kelti nuodėmių kryžių – tačiau reikia eiti pirmyn. Suklupus, nusidėjus reikia prašyti atleidimo ir eiti pirmyn, kovoti už teisingesnę ir solidarią visuomenę, nelikti kataliku, kuris stebi iš balkono. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |