Popiežius: Laikas padeda matyti tikrovę tokią, kokia ji yra

Penktadienio Mišių pirmajame skaitinyje buvo tęsiamas pasakojimas apie gimstančios Bažnyčios sudėtingus santykius su to meto žydų tautos vadovais. Apaštalai drąsiai vykdo savo misiją, tačiau jie susiduria su priešiškumu, gąsdinimais, uždaromi į kalėjimą, pastatomi prieš teismą. Šios dienos skaitinys kalba apie fariziejaus Gamalielio pasiūlymą, kad laikas išbandytų apaštalų skelbiamą mokymą. Gamalielis žydų tarybai primena tai laikais buvusius ir kitus mokytojus, po kurių mirties jų sekėjai išsisklaidė. Jis siūlo taip pasielgti su Kristaus sekėjais. Jai apaštalų mokymas ne iš Dievo, jei ilgainiui patys savaime liausis kalbėję, o jei jų mokymas tikrai iš Dievo, tai ir žydų tarybai nevalia jam priešintis. Taryba paklausė patarimo, įsakė nuplakti ir paleisti apaštalus. Jie „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“, pastebi Apaštalų darbų knygos autorius.

Penktadienio ryto Mišių homilijoje komentuodamas šį epizodą, popiežius Pranciškus sakė, kad šiuo atveju laimėjo ne instinktyvus neapykantos jausmas, bet blaivus sprendimas leisti, kad laikas viskas išspręstų. Toks patarimas gali būti naudingas įvairiose žmogaus gyvenimo situacijose. „Laikui duoti laiko. To reikia ir mums kai mus užvaldo blogos mintys, kai jaučiame antipatiją, neapykantą kitiems. Neleiskime šiems jausmams stiprėti, sustokime, duokime laiko laikui. Laikas padės atkurti darną ir tikrovę matyti tokią, kokia ji iš tiesų yra. Tačiau jei tu reaguosi supykęs, tikrai pasielgsi neteisingai. Tu būsi neteisus. Pakenksi ir sau pačiam. Tad štai patarimas: palauk, pralauk gundymą“.

Labai svarbu nekaupti savyje nuoskaudų, nes jos anksčiau ar vėliau pratrūks, virs įžeidimas ar karu su kitais žmonėmis ar net su Dievu, sakė Pranciškus. Tad kai pajuntame nuoskaudą, sustokime, duokime laiko Šventajai Dvasiai, kad ji mumyse atkurtų ramybę. Sekime apaštalų pavyzdžiu. Jie neįsižeidė, nesupyko, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką, bet džiaugėsi.

„Išdidumas pakužda norą linkėki kitam žmogui mirties. Nuolankumas, nusižeminimas, mus padaro panašius į Jėzų. Ne visada tai suprantame. Šiandien mums tai primena mūsų broliai ir seserys, kankinami dėl Jėzaus vardo. Kankiniai džiaugiasi, kad dėl Jėzaus kenčia paniekinimus ir yra žudomi. Jei norime išvengti išdidumo, vienintelis kelias – atverti širdį nuolankumui, žinant, kad nuolankumas neįmanomas be nusižeminimo. To neįmanoma savaime suprasti. Tai malonė, kurios turime melsti.“

Jėzų nusižeminimo keliu šiandien seka mūsų dienų kankiniai ir daugybė žmonių, kurie kenčia pažeminimus vardan artimo meilės, vardan šeimos gerovės, kurie iš meilės Jėzui patyli, pakelia pažeminimus. „Tai Bažnyčios šventumas, tai džiaugsmas dėl pažeminimų. Ne dėl pačių pažeminimų, ne dėl to, kad jie patys savaime būtų vertingi, ne – tai būtų mazochizmas, bet dėl to, kad kentėdami pažeminimus esame panašūs į Jėzų. Dvi laikysenos: užsidarymas, kuris tik kursto neapykantą, kerštą, troškimą žudyti arba atvirumas Dievui, ėjimas Jėzaus keliu. Kai tu žinai, kad tikrai eini Jėzaus keliu, Jis tau padeda su džiaugsmu pakelti pažeminimus.“ (Vatikano radijas)