Pranciškus vienuolių ugdytojams: mokėkite atskirti, nepasiduokite kiekybei

Šeštadienį Pranciškus sutiko didžiulį būrį vienuolių, moterų ir vyrų, atsakingų už pašvęstojo gyvenimo formaciją, kurie dalyvavo kongrese Romoje. Jų buvo tiek daug, kad, anot popiežiaus, būtų galima pagalvoti, jog nėra pašaukimų krizės. Bet iš tiesų pašaukimų skaičius neabejotinai mažėja ir ugdytojų uždavinys jaunuolių širdyse uždegti Jėzaus širdį, kad dalintųsi tais pačiais jausmais, tampa dar svarbesnis.

Labai svarbus liudijimas apie pašvęstojo gyvenimo grožį. Ten kur nėra liudijimo ir gyvenimo integralumo, nebus ir pašaukimų. Ugdytojai yra pašaukti liudyti. Jie nėra vien „mokytojai“, bet ir Kristaus sekimo liudytojai savo pačių gyvenimu.

Šiomis Velykų dienomis, pasak Šventojo Tėvo, maldoje jam dažnai skambėjo žodis „Galilėja“. Jėzus atėjo į Jeruzalę, tačiau viskas prasidėjo Galilėjoje. Ir kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninę „Galilėją“, kurioje pirmą kartą susitikome su Viešpačiu. Šis susitikimas nėra pamirštamas, bet gali būti prislopintas daiktų, darbų, susirūpinimų, taip pat nuodėmių ir supasaulėjimo. Norint būti liudytoju reikia dažnai sugrįžti į savąją Galilėją, atsiminti susitikimą, nuostabą ir iš naujo leistis į kelią. Kitaip kyla pavojus pamiršti, kodėl esame čia.

Pašvęstasis gyvenimas, vienuolinis gyvenimas, patvirtino Pranciškus, yra vienas iš didžiausių Bažnyčios lobių. Formuotojai, ugdytojai dalyvauja Tėvo darbe, formuojant Sūnaus širdį tuose, kuriuos pašaukė Dvasia. Kartais galima justi pagundą, kad tokia tarnystė yra svoris, kažko svarbesnio atsisakymas, bet tai apgaulė. Misija yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu ugdyti misijai, ugdyti aistrai dėl Dievo, išugdyti tvirtą asmenybės struktūrą, kurią šiandien ir šeimos retokai suteikia.

Viena iš ugdytojų savybių turi būti didelė širdis, kad ir jaunuoliuose išugdytų didelę širdį, turtinga gailestingumo, pilną švelnumo. Ugdytojai nėra vien bičiuliai ir bendrakeleiviai, bet ir tikri tėvai, tikros motinos, sugebantys pareikalauti maksimumo ir duoti maksimumą. Jie gimdo religinį gyvenimą. Netiesa, kad šiandien jaunuoliai yra vidutiniški; jie turi patirti, kad davime yra daugiau džiaugsmo, nei gavime; kad paklusnumo gyvenime yra didelė laisvė, mergeliškoje širdyje didelis vaisingumas, neturte didelis turtas.

Pranciškus taip pat perspėjo, kad pašaukimų skaičiaus krizė neturi tapti kokybės krize. Psichologai, dvasios tėvai ir motinos žino, kad jaunuoliai, kurie jaučia vienokį ar kitokį trūkumą savyje, nesąmoningai ieško stiprių struktūrų, kurios juos apsaugotų. Tokiais atvejais reikia skyrimo ir pasakymo „ne“. Tai nereiškia tų jaunuolių atstūmimo. Ir juos reikia lydėti, kad atrastų savo kelią kitur. Svarbu pastebėti, pažinti senų vienuolių kokybes ir išmintį. Seselių, žmogiškumo mokytojų, daugybę metų praleidusių ligoninėse; misionierių, kurie išvyksta ir miršta misijose... Juos pažinti jaunuoliams yra gera, naudinga, jaunuoliai turi uoslę autentiškumui.

Kita ugdytojo savybė – kantrybė. Tai ir Dievo savybė, dorybė. Dievas moka laukti. To reikia mokytis ir vienuolinio gyvenimo ugdytojams, nors tai gali būti iš tiesų skausminga, kai, pavyzdžiui, po trijų ar keturių metų jaunuolis, mergina pasako, kad persigalvojo, kad atrado kitą meilę, kad išeina...

Neprarast drąsos, nesijaust neįvertintiems, jausti Jėzaus pagalbą ir Bažnyčios dėkingumą, su džiaugsmu ir dėkingumu išgyvent savo misiją – linkėjo popiežius vienuolių ugdytojams, nepamiršdamas paprašyti ir jų maldos už jį, kad ir jis turėtų daugiau kantrybės.

*

Kongresui pasibaigus kiekvienam jos dalyviui buvo įteikta žinia, kurioje aštuoni evangeliniai palaiminimai yra perrašyti pagal vienuolių formuotojų rūpesčius, sunkumus ir gyvenimą. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę, ugdytojų atveju gali simbolizuoti kantrybę, kurios reikia laukiant kol sudygs mesta geroji sėkla; Palaiminimas verkiantiems, pažadant paguodą, ugdytojams reiškia sugebėjimą dalintis atsivertimo sunkumu, sunkumu viską palikti ir sekti Kristumi. Bus paguosti ir tie ugdytojai, kurie patiria nesėkmes ir nusivylimus savo tarnystėje. Tyraširdžių palaiminimas ugdytojams tampa linkėjimu gyventi be veidmainystės ir išlaikyti skaidrų žvilgsnį. Nes ugdymas vienuoliniam gyvenimui yra nuolatinis širdies tyrinimas, kad ši galėtų įžengti į amžinai Mylinčiojo slėpinį.

Kiekvienam ugdytojui taip pat įteiktas dvylikos patarimų sąrašas – kaip gyventi pačiam, ką stengtis duoti ir perduoti tam, kurį ugdo ir ko neišsigąsti.

Brangūs ugdytojai ir ugdytojos, Bažnyčia jus myli, jus vertina ir meldžiasi už jus. Be jūsų tarnavimo pašvęstasis gyvenimas negalėtų egzistuoti, jo ateitis būtų neaiški. Be jūsų kantrybės ir žvilgsnio Dievo tauta rizikuotų nebematyti to kelio, kuriame suspindi, praeinančiame pasaulyje, palaiminimų perteikiamoji galutinė tikrovė, patarimų sąrašo pabaigoje rašo kardinolas Joao Braz de Aviz, Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos prefektas. (Vatikano radijas)