Religinės organizacijos prieš kraštutinį skurdą: tai ne vien pinigų problema

Pasaulio bankas savo interneto portale publikavo Religinių organizacijų deklaraciją apie įsipareigojimą kovoti prieš kraštutinį skurdą. Tokio paties tikslo siekia ir pats Pasaulio bankas, daugelyje geografinių zonų ir iniciatyvų dirbantis kartu su religinėmis humanitarinėmis organizacijomis.

Per 25 metus, pažymima Pasaulio banko ataskaitose, kraštutinio skurdo sumažėjo perpus. Skurstančių skaičius sumažėjo nuo beveik dviejų iki vieno milijardo. Tai didelis pasiekimas, bet, kita vertus, šimtai milijonų asmenų gyvena badmiriavimo sąlygomis. Tačiau sukaupta patirtis ir pasiekimai leidžia teigti, kad kraštutinio skurdo išrovimas nėra utopija, tačiau realiai įgyvendinamas uždavinys. Tam pakaktų penkiolikos metų.

Kraštutinio skurdo išrovimas nereiškia visų tapimo turtingais, pasiturinčiais, tačiau, kad asmenys gali patenkinti svarbiausius poreikius, gauti pamatines paslaugas: pakankamai maisto ir vandens, tinkamą stogą virš galvos, minimalų užmokestį už darbą, visuotinį prieinamumą prie švietimo ir medicinos. Pasaulio bankas yra nustatęs formalų kriterijų: už kraštutinio skurdo ribos patenka žmonės, kurie per dieną pragyvenimui negauna nei 1,25 dolerio.

Deklaraciją apie įsipareigojimą prieš kraštutinį skurdą pasirašė 33 organizacijos, tarp kurių yra kelios žydų institucijos, Budistų globali pagalba, Anglikonų aljansas, Tarptautinė islamo pagalba ir dar kelios kitos musulmoniškos organizacijos, Pasaulinė Bažnyčių taryba, Pasaulio evangelikų aljansas. Tarp signatarų yra „Caritas Internationalis“ ir „Katalikų pagalbos tarnyba“.

Deklaracijoje yra pažymima, jog, viena vertus, kraštutinio skurdo išrovimas yra moralinis ir dvasinis imperatyvas, antra vertus, pirmą kartą žmonijos istorijoje tai galima pasiekti, žmonija turi priemonių, mokslinių žinių ir resursų.

Mes, tikėjimo bendruomenės, priimame šį moralinį imperatyvą, nes dalijamės įsitikinimu, kad mūsų visuomenių moralinis testas yra tai, kaip jose gyvena silpniausi ir labiausiai pažeidžiami. Mūsų šventieji tekstai taipogi kviečia kovoti prieš neteisingumą ir ištiesti ranką skurdžiausiems mūsų tarpe. Nei iš vieno, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, rasės ir įsitikinimų neturėtų būti atimta galimybė patirti gyvenimo pilnatvę, - rašoma deklaracijoje.

Joje kelis kartus akcentuojama, kad skurdo problemą reikia matyti ir įveikti matant visumą. Skurdą reikia matyti ir kaip priežastį, ir kaip pasekmę: trūkumo ligų prevencijos ir švietimo, bedarbystės ir korupcijos, diskriminacijos prieš moteris, etnines mažumas ir kitas grupes, karinių konfliktų ir prievartos, ekologinių krizių. Įveikti kraštutinį skurdą nereiškia vien uždirbti doleriu daugiau, bet pakeisti pačią kultūrą ir visuomenės institucijas, žmonių širdis ir protus. Sunku įsivaizduoti, kaip kraštutinis skurdas galėtų būti įveiktas, jei dalis žmonių bus visiškai abejingi kitai, dar daugiau, jei ją niekins ir diskriminuos. Todėl deklaracijoje kreipiamasi ne vien į vyriausybes ir specializuotas organizacijas, bet į kiekvieną visuomenės narį – veikime, kad milijonai vyrų, moterų ir vaikų galėtų išeiti iš skurdo kalėjimo. (Vatikano radijas)