Velyknakčio Mišios Vatikane: budėti, išeiti, įžengti

Kaip ir visame katalikų pasaulyje, taip ir šv. Petro bazilikoje Velykų nakties Mišios prasidėjo ugnies apeigomis ir senovine giesme „Exsultet - tedžiūgauja“, nuostabiai išreiškiančia švenčiamą Velykų slėpinį, Dievo šlovės ir žmonių džiaugsmo viršūnę po slogios, tamsios budėjimo nakties.

Ši naktis yra budėjimo naktis. Nemiega Viešpats, budi savosios tautos Sargas, norėdamas išvesti ją iš vergovės ir atverti laisvės kelią, - pradėdamas savo homiliją sakė popiežius Pranciškus. – Viešpats budi ir savo meilės galia perveda tautą per Raudonąją jūrą; perveda Kristų per mirties ir pragarų prarają.

Šią naktį budėjo Jėzaus mokiniai ir mokinės. Skausmo ir baimės naktį. Vyrai liko užsidarę vakarienbutyje. Moterys, priešingai, auštant kitai dienai po šeštadienio patraukė link kapo patepti Jėzaus kūno. Jų širdys buvo pilnos jaudulio, jos savęs klausė: kaip įeisime į kapą? Kas nuritins angos akmenį? Ir štai, pirmasis didžiojo Įvykio ženklas: didysis akmuo nuritintas ir kapas atviras!

„Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais“ (Mk 16,5). Moterys buvo pirmosios, kurios pamatė šį didelį ženklą, tuščią kapą, ir pirmosios čia įžengė...

„Įeiti į kapą“. Mums naudinga, šią budėjimo naktį, pamąstyti apie Jėzaus mokinių patirtį, liečiančią ir mus. Juk dėlto ir esame čia: kad įžengtume į Slėpinį, kurį Viešpats išpildė savuoju meilės budėjimu. Negalima iš tiesų patirti Velykų neįžengiant į slėpinį. Tai ne vien intelektualinis faktas, kažkas, apie ką galima sužinoti ir perskaityti, tai daug daugiau!

„Įžengti į slėpinį“ reiškia mokėti stebėtis ir kontempliuoti; mokėti klausytis tylos; išgirsti skambios tylos šnibždesį, kuriame Dievas prabyla mums; reikia nebijoti tikrovės, neužsidaryti savyje, nebėgti nuo to, ko nesuprantame, neužmerkti akių prieš problemas, jų neneigti, nepašalinti klausimų...

Įžengti į slėpinį reiškia eiti toliau už savųjų patogumų, saugumo, už tinginystės ir abejingumo, kurie mus stabdo, pradėt ieškot tiesos, grožio ir meilės, ieškoti nepigios prasmės ir nebanalių atsakymų į klausimus, kurie sukelia krizę mūsų tikėjimui, ištikimybei ir protui.

Kad įeitume į slėpinį, reikia nuolankumo, nuolankumo pasilenkti, nužengti nuo savojo tokio išpuikusio „aš“ pjedestalo; nuolankumo pasikeisti, pripažįstant tai, kad esame kūriniai, su privalumais ir trūkumais, nusidėjėliai, kuriems reikia atleidimo. Įžengimui į slėpinį reikia pasilenkimo, kuris yra savųjų stabmeldysčių atsisakymas...ir garbinimo (adoracijos). Negarbinant negalima įžengti į slėpinį.

Viso to mus moko Jėzaus mokinės. Jos budėjo tą naktį kartu su Motina. Ir Ji, Motina Mergelė, padėjo joms neprarasti tikėjimo ir vilties. Todėl neliko baimės ir skausmo kalinėmis, bet su pirmąja šviesa išėjo, nešinos tepalais ir meile patepta širdimi. Išėjo ir rado kapą atvirą. Ir įžengė. Budėjo, išėjo, įžengė į slėpinį. Išmokime iš jų budėti su Dievu ir Marija, mūsų Motina, kad įžengtume į slėpinį, kuris mus perveda iš mirties į gyvenimą. (Vatikano radijas)