2015-03-26 00:00:00

Bažnyčios mokytojos šv. Teresės Avilietės kilmė


Vatikano dienraščio „l‘Osservatore Romano“ priedas „Moterys, Bažnyčia, Pasaulis“ naujausią numerį dedikavo pirmajai moteriai pripažintai Bažnyčios Mokytoja, šv. Teresei Avilietei. Bažnyčios mokytojos titulą Teresei Avilietei Ispanijos vyskupų prašymu 1970 metais suteikė popiežius Paulius VI. Dienraščio priedas skirtas karmelitų vienuolei šiemet sukankančio jos gimimo penkių šimtų metų jubiliejaus proga. Keturių puslapių priede skelbiamos skirtingų autorių apybraižos apie Bažnyčios mokytoją: „500 metų su Terese“, „Mistikės moderniškumas“, „Pasaulis liepsnoja“, „Teresės metamorfozė“, be to, trumpai apžvelgiama naujas romanas apie šventąją, nauja biografija ir naujas filmas. Viename straipsnyje, „Teresės senelis maranas“, Anna Foa nagrinėja ar Bažnyčios mokytoja žinojo apie savo žydišką kilmę.

Valjadolido archyvuose surasti dokumentai be jokio abejonės liudija, kad šv. Jėzaus Teresės senelis Juan Sanchez, į katalikybę atsivertęs žydas iš Toledo, Ispanijos Inkvizicijos nuteistas už judaizmą, pasistengė šias savo biografijos žinias paslėpti. Kodėl?

XV amžiuje Ispanijoje žydai jau visą šimtmetį buvo diskriminuojami. Daugelis gelbėjosi priimdami Krikštą. Vieni nuoširdžiai, kiti – vengdami persekiojimų. Neišvengė diskriminavimo taip pat „naujieji“ krikščionys. Pagal kraujo grynumo įstatymą, pirmą kartą įvestą būtent Tolede 1449 metais, naujieji krikščionys ir jų palikuonys negalėjo įstoti į aukštąsias mokyklas, vienuolynus, kariuomenę ir draugijas. „Senųjų“ krikščionių įtarumas „naujųjų“ atžvilgiu kliudė pastarųjų integraciją ir skaldė visuomenę, Inkvizicija jautėsi įpareigota kontroliuoti naujųjų krikščionių ortodoksiškumą, juos teisdavo. Iš naujų krikščionių, nuteistų už„judaizmą“ šaipydavosi tikėjimui ištikimi žydai, netikrus krikščionis pavadindami „maranais“ (kiaulėmis, valgančiais kiaulieną). Taip pat Bažnyčios mokytojos senelis Juan Sanchez pelnė „marano“ etiketę.

Kaip kiti nuteistieji, jis privalėjo šešias savaites procesijose dėvėti nuteistųjų geltoną tuniką, vadinamą „Sanbenito“. Paskui tunika būdavo pakabinama katedroje kaip nuolatinis gėdos ženklas. Anot straipsnio autorės, panašu, kad krikščionybę priėmęs Juan Sanchezas buvo nuteistas nepagrįstai, nes jis pasistengė šią jį ir visus palikuonis paženklinančią dėmę „nusiplauti“: persikėlė į Avilos miestą, įsigijo padirbtus kraujo grynumo įrodymus, liudijančius kilmę iš senųjų krikščionių, nutraukė ryšius su artimaisiais. Jam pasisekė, nes liovėsi iš akių nieko neišleidžiančios Inkvizicijos dėmesys jo šeimos atžvilgiu. Tuo metu Ispanijos žydų persekiojimas griežtėjo, dažnėjo smurto atvejai, priverstinis susikrikščioninimas visai pakirto žydų bendruomenės gyvastį. 1492 metais buvo paskelbtas žydų išvarymas iš Ispanijos.

Juano Sanchezo sūnus Alonso, Teresės tėvas, susituokė su katalike Beatrice de Ahumada, šeima susilaukė  daugiau vaikų. Būsimos karmelitų vienuolės Teresės broliai emigravo į Ameriką. Kovose žuvusį Rodrigo Teresė laikė tikru kankiniu už tikėjimą, kitas jos brolis Lorenzo tapo karališkuoju iždininku Kite, Peru, o sugrįžęs į tėvynę finansais parėmė Teresės įsteigtą vienuolyną Sevilijoje.

Tebelieka atviras klausimas, ką šventoji ir jos broliai žinojo apie senelio Juano Sanchezo saugotą paslaptį. Pati šv. Jėzaus Teresė apie tai neprasitaria nė vienu žodžiu, nors, pasak straipsnio autorės, Bažnyčios mokytojos svarstytos arba nutylėtos temos, kaip ir kalbos ypatybės įtikino jos raštų ir gyvenimo tyrinėtojus, kad šv. Teresė Avilietė nujautė ir turbūt žinojo. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.