Pranciškaus ryto Mišios: teisingumas nėra atskirtas nuo gailestingumo

Pirmadienio ryto Mišiose Pranciškus vėl kalbėjo apie gailestingumą, šį kartą susiedamas jį su teisingumu. Pasak Šventojo Tėvo, kietas teisingumas tampa nebeteisingu, nekalbant apie tuos atvejus, kai teisingumas tėra teisėjo priemonė pasipelnyti, parodyti savo prestižą.

Atsispirdamas nuo dienos liturginių skaitinių popiežius minėjo tris epizodus iš Šventojo Rašto, skirtingus, bet pasakojančius apie bylas, kuriose buvo teisiamos moterys.

Danieliaus knygoje pasakojama apie „didelio grožio ir dievobaimingą“ moterį, Susaną. Du seniūnai ir žmonių teisėjai, kurie dažnai lankydavosi jos vyro ir jos namuose pradėjo jos geisti ir sumanė sąmokslą, kaip ją priversti jiems atsiduoti. Jai nesutikus ir panorus išlikti teisia prieš Dievą, jie melagingai paliudijo, kad ji išdavusi savo sutuoktinį su kitu vyru ir patys prisidėjo prie to, kad ji būtų pasmerkta mirti.

Kitame garsiame epizode pasakojama apie tai, kaip Rašto aiškintojai ir skribai atvedė prieš Jėzų moterį, pagautą svetimaujant, bet Jėzus sugeba sugėdinti jos kaltintojus ir ją išgelbėti nuo bausmės. Be šių dviejų dienos liturginių skaitinių, Pranciškus priminė dar vieną epizodą iš Evangelijos pagal Luką, apie „Dievo nebijojusį ir žmonių nesidrovėjusį teisėją“, nesąžiningą, kuris spyriojosi ir nenorėjo spręsti nelaimėje atsidūrusios neturtingos, nuskriaustos našlės bylos.

Trys teismai, trys moterys. Bažnyčios Tėvai, priminė popiežius Pranciškus, šiose trijose moteryse matė tris alegorinius Bažnyčios atvaizdus: Bažnyčią, kuri yra šventa, nusidėjusią Bažnyčią ir stokojančią Bažnyčią. Teisėjams ir kaltintojams visais trimis atvejais būdinga tai, kad iš tiesų jie nebuvo teisingi ir gailestingi.

Susaną kaltinę ir teisę teisėjai buvo sugadinti ištvirkimo ydos, kuri metams bėgant tampa vis aštresne ir piktesne. Našlės bylos spręsti nenorėjusiam teisėjui rūpėjo vien jo paties reikalai, jam teisingumas buvo tik verslas. Jis buvo sugadintas pinigų ir prestižo. Tačiau buvo sugedę ir tie, kurie, vykdydami „raidę“, atvedė Jėzaus teismui moterį. Jie buvo sugadinti savo pačių kietumo ir, kaip rodo Evangelijos pasakojimas, dvigubo gyvenimo. Viešai jie smerkė ir teisė moteris, o vėliau, pasislėpę, jų ieškodavo, norėdami pasilinksminti. Ne, jie nebuvo šventi. Visais trimis atvejais, pasak popiežiaus, teisėjams ir kaltintojams trūko gailestingumo. Su panašiomis situacijomis, su panašiais teisėjais – bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime – Dievo tauta susiduria ir šiandien: norinčiais išnaudoti ir pasotinti savo ydas, norinčiais pasipelnyti, negailestingais ir gyvenančiais dvigubą gyvenimą. Toks teisingumas nesuteikia deguonies sielai. Teisingas nuosprendis yra skiriamas gailestingume.

Norėčiau tik priminti, pakartoti, - sakė Pranciškus,  - vienus iš gražiausių Evangelijos žodžių (Jėzaus ištartų svetimavusiai moteriai), kurie mane kaskart sugraudina: „Niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Vatikano radijas)