Penktasis Gavėnios sekmadienis

Penktojo Gavėnios sekmadienio Evangelija: Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12,20-33)

MIRTI, KAD GYVENTUM

„Mes norime pamatyti Jėzų,“ - šis į Jeruzalę atkeliavusių svetimšalių prašymas lieka aktualus visais laikais. Nežiūrint tam tikro sukaupto dvasinio bagažo kiekvienas iš mūsų irgi galėtų prisidėti prie tokio prašymo, nes tikrai negalime pasigirti, kad tikrai pažįstame savo Viešpatį. Veikiau jau esame kelyje, vedantį pas Jį, tačiau tam tikra nežinia ir žadina viltį, ir baimę…

Jėzaus atsakymas leidžia mums pažvelgti giliau. Jis tarsi sakytų: „Jei norite pažinti mane, žvelkite į grūdą, pakelkite akis į kryžių“. Kviečio grūdas ir kryžius – tai du įvaizdžiai, aiškinantys Jėzaus gyvenimo ir kančios prasmę.

„Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“,- aiškina Jėzus apaštalams. Nežiūrint savotiško aiškumo, ši frazė yra sudėtinga ir netgi pavojinga, ypač, jei ją suprasime neteisingai, nes kyla pavojus visą religiją vertinti skausmo ir tam tikros nelaimės šviesoje. Verta pastebėti, kad tokių vizijų netrūksta tiek pačioje Bažnyčioje, o ypač tarp tų, kurie savęs nelaiko Bažnyčios nariais pasiteisindami, kad tikėjimas atima gyvenimo džiaugsmą.

Jėzaus posakyje iš karto į akis krinta žodžių žaismas: mirti – nemirti. Vertinant mirtį, kaip būtinybę, savotiškai užtemdoma visa kita, nors iš tiesų dėl to kaltas tik paviršutiniškas išgirstų žodžių vertinimas. Pagrindinis tikslas, į kurį viskas kreipiama, kuriuo pagrįstas mąstymas, nuskamba vėliau: „duoti“. Apmiręs grūdas duoda gausių vaisių. Jėzus akcentuoja ne mirtį, o gyvenimą, nes Dievas pagarbinamas ne mirtimi, o atneštais gausiais gerais vaisiais.

Žvelgdami į kviečio ar bet kokį kitą grūdą jame išoriškai nepastebėsime jokių gyvybės žymių, nors iš tiesų tai yra mažas gyvybės šaltinis. Kritęs į žemę, grūdas, toks, kokį jį matome, miršta, kad atgimtų, kaip želmuo. Čia nevyksta pasikeitimas, kuomet vienas aukojasi dėl kito. Grūdas ir želmuo nėra du skirtingi dalykai – tai tas pats dalykas, tačiau pasikeitęs ir įgavęs dar daugiau gyvybės. Želmuo tampa varpa, varpa subrandina grūdus, kurie vėl tampa sėkla. Šis gyvybės ratas, kuris yra ir dvasinėje plotmėje, įgalino Bažnyčią mirusiems prisiminti skirtoje liturgijoje įrašyti žodžius: „Gyvenimas tik pasikeičia, bet neišnyksta“.

Kiekvienas žmogus, kiekvienas iš mūsų gali suvokti save, kaip grūdą, kuris buvo pasėtas istorijos, šeimos, darbovietės dirvoje ir privalo nešti gausių vaisių. Mes tai padarome, kai nuoširdžiai darome tai, ką sugebame, ir net jeigu sakytume, kad neturime ypatingų gabumų, svarbi lieka mūsų širdis. Savo pašaukimą įvykdo mylintis žmogus, kuris duoda vaisių vien tuo, kad yra pasaulyje ir rūpinasi daryti gera. Svarbu, kad suvokiame, ką reiškia žodis „duoti“ ir tada galime būti tikri, kad mes ne prarandame, bet padauginame gyvybę.

Kitas įvaizdis, su kuriuo susiduriame šiandien yra kryžius, didžiausia ir kilniausia Dievo meilės išraiška. Ji romėnų kančios įrankį pavertė meilės ženklu, taip, kad Dievo niekuomet iki galo nesuprasime, nesuklupę po kryžiumi. Dievas Kristuje prisiima mirtį todėl, kad per mirtį pereina kiekvienas žmogus, Dievo vaikas. Tėvas negali būti kitur. Su Dievu žmogus iš mirties pakyla, kaip kviečio želmuo, skelbiantis jau nebesunaikinamą gyvenimą. Jį Dievas pakylėja, patraukia prie savęs. Toks ir yra Jėzus: save sunaikinantis ir išdygstantis grūdas, kryžius, kuriame jau švyti prisikėlimas. Mes esame krikščionys, nes esme patraukti tos nuostabios žinios, Jėzus patraukė mus prie savęs, todėl mūsų gyvenimas tampa nukryžiuoto Dievo Veido kontempliacija.

Kryžiaus neįmanoma suprasti, tačiau mus patraukė tai, ko nesupratome, todėl einame prie kryžiaus ir sekame Kristumi, amžinai mirštančiu, amžinai prisikeliančiu… (Mons. Adolfas Grušas)