Pranciškus sutiko Bosnijos-Hercegovinos vyskupus: būkite tėvai visiems

Jei didieji praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio lūžiai vienų šalių katalikų bendruomenėms leido iš naujo pakelti galvą, atsinaujinti, persitvarkyti, tai Bosnijos ir Hercegovinos atveju taip neįvyko.

Statistika šaltai byloja: jei 1991 metais šioje teritorijoje buvo per 800 000 katalikų, tai po pilietinio karo, 1996 metais, liko šiek tiek virš 400 000, kiti pasitraukė, pabėgo. Keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių sugrįžo, bet po kelerių metų vėl pradėjo emigruoti, ypač jauni žmonės, ieškodami naujų gyvenimo perspektyvų. 2014 metais katalikų laidotuvių skaičius keliais šimtais viršijo krikštų skaičių. Šiandien Bosnijos ir Hercegovinos konstitucija garantuoja laisves, politinę ir religinę, tačiau katalikai, dažniausiai kroatų kilmės, lieka nuošalyje visuomenės gyvenime, dominuojant musulmonams, kurie sudaro apie 48 procentus gyventojų, ir ortodoksams, kurių atitinkamai yra 37 procentai.

Tad neatsitiktinai Bosnijos ir Hercegovinos vyskupų interviu, kuriuos jie davė šiomis dienomis, atvykę į Romą su vizitu „Ad Limina“, melstis prie Apaštalų kapų, susitikti su Šventuoju Tėvu, apsilankyti Šventojo Sosto institucijose, regima daug susirūpinimo ir nuovargio. Galima spėti, kad tai viena iš priežasčių, kodėl popiežius Pranciškus nusprendė šių metų birželio pradžioje aplankyti Bosnijos ir Hercegovinos katalikus: trokšdamas juos pradžiuginti ir sustiprinti.

Kovo 16 dieną Pranciškus audiencijoje priėmė visus Bosnijos ir Hercegovinos vyskupų konferencijos narius: Sarajevo arkivyskupą kardinolą Vinko Puljic ir jo augziliarą Pero Sudar, Banja Luka ordinarą Franjo Komarica ir jo augziliarą Marko Senren, Mostar-Duvno vyskupą Ratko Peric ir Tomo Vuksic, kariuomenės ordinarą. Kaip jam įprasta, Pranciškus susitikimą skyrė nuoširdžiam, betarpiškam pokalbiui, o savo pastabas ir patarimus įteikė raštu.

Šiame rašte pirmiausia minima emigracijos problema, susijusi su daugybe kitų: darbo trūkumu, šeimų nestabilumu, bendruomenių irimu, parapijų silpnumu, karo atmintimi ir žaizdomis, išgyvenamomis individualiai ir kolektyviai. Suprasdamas šios situacijos keliamą nerimą ir kartėlį ganytojų sielose, popiežius juos drąsino tęsti, padedant jam ir Bažnyčiai, maldoje ir konkrečiomis priemonėmis, paramos vietos žmonėms programas, visiems, be skirtumų, ypač silpniems, kiek tik turi jėgų ir tokiais būdais, kokiais įmanoma. Toks evangelinis pavyzdys bus balzamas ir maistas dvasiškai alkstantiems, ieškantiems gėrio.

Bosnijos ir Hercegovinos visuomenė yra daugiakultūrinė ir daugiaetninė. „Būkite tėvai visiems“, pakartoja popiežius – nes visiems atvira širdis yra tokia, kokia buvo Kristaus širdis. Kiekviena krikščionių bendruomenė turi atsiverti ir atspindėti Evangelijos šviesą; ji negali likti vien savo, nors ir kilniose tradicijose; ji turi išeiti iš savo „aptvaro“, stipri tikėjime, remiama maldos ir drąsinama ganytojų, kad išgyventų ir liudytų tą naują gyvenimą, kurį turi, Kristaus, kiekvieno žmogaus Gelbėtojo gyvenimą, rašo Šventasis Tėvas, prašydamas su fantazija, su evangeliniu šviežumu dalyvauti visuomenės gyvenime. Didelę pagalbą gali suteikti Bažnyčios socialinė doktrina.  

Popiežius taip pat patarė gerai įsiklausyti į savo kunigus, vienuolius ir tikinčiuosius, kurie gyvena kasdieniniame kontakte su ortodoksais ir musulmonais, ieškoti jų patirtyje įžvalgų ir išminties, kurie padėtų eiti sutaikymo, vienas kito supratimo ir bendradarbiavimo keliu.

Šventasis Tėvas priminė dažnai sudėtingą ir nelengvą pareigą ganytojui atrasti pusiausvyrą ir harmoniją tarp įvairių dvasinių charizmų, tarp diecezinės ir vienuolinės kunigystės. Pagrindinis principas yra tai, kad visi tarnauja vienai misijai – Dievo Karalystei. Visos charizmos ir tarnystės yra skirtos Dievo garbei ir žmonių gelbėjimui, nešiojant, kaip rašo apaštalas Paulius galatams, vieni kitų naštas. Popiežius taip pat linkėjo gyventi tikra bendryste su Šventuoju Sostu ir tarpusavyje.

Brangūs broliai, laukiant susitikimo Sarajeve su jūsų žmonėmis, trokštu išsakyti Romos Bažnyčios meilę, dėmesį ir artumą jums, paveldėtojams daugybės kankinių ir išpažinėjų, kurie per ilgą ir neramią jūsų šalies istoriją išsaugojo tikėjimą gyvą, rašoma popiežiaus Pranciškaus laiške Bosnijos ir Hercegovinos vyskupams, per juos perduodant sveikinimus ir palaiminimą jų tikintiesiems. (Vatikano radijas)